Viktoras Milikas (49 m.), su žmona ir bendraminčiais gyvena Kelmės rajone, Butkiškės k., naujosios Gokulos bendruomenėje. Daugiau nei 6 mėn. kasmet Indijoje praleisdavęs vyras šiuo metu daug skaito, klausosi paskaitų dvasinėmis temomis. Dalinamės įkvepiančia Viktoro istorija ieškant atsakymų į gyvenimo prasmės klausimą.

Pilkas gyvenimas

Gyvenau normalų sovietinio vaiko gyvenimą. Esu kilęs iš didelės šeimos, keliavom po visą Tarybų sąjungą: vienur metai, kitur du metai. Į Lietuvą grįžom, kai aš jau buvau ketvirtoj klasėj. Apsistojom Poliepės kaime prie Alytaus. Iki 8 klasės mokiausi mokykloje Kaune, vėliau – Klaipėdoje.

Kartą nei iš šio, nei iš to chemijos mokytoja padovanojo man knygutę apie hatha jogą. Pradėjau savarankiškai ją keletą metų. 1988 m. pabaigus mokyklą klasiokas padovanojo Bhagavadgitą rusų kalba. Pradėjau skaityti.

Baigęs mokyklą porą metų kaime dirbau fermoje, melžiau karves. Stebėjau kaimiečių gyvenimus ir kažkaip keista būdavo, kad visi pokalbiai susitikus sukdavosi apie tą patį: alkoholis, pinigai ir moterys. Toks gyvenimas man pasirodė labai pilkas. Negi visą gyvenimą apie tai reikia kalbėti ir tai daryti?

Niekada negirdėti dalykai

Labai mėgdavau skaityti, mano tėtis turėjo didžiulę biblioteką ir užkrėtė mane skaitymu. Pusę savo atlyginimo aš atiduodavau tėvams, o kitą pusę išleisdavau knygoms. Kartą panaudotų knygų parduotuvėje radau Šrilos Praphupados knygutes. Nors nieko nesupratau, kas ten parašyta, jos mane labai sužavėjo. Praktiškai, jose buvo aprašyta tai, su kuo aš gyvenime niekada nesusidūriau. VIsą gyvenimą buvau ateistas, o ten kiekviename sakinyje buvo minimas atsidavimas, atsidavimo tarnystė. Sužavėjo sanskritas. Pagalvojau, kad ir aš noriu būti atsidavusiu. Kokiu atsidavusiu dar nežinojau, bet man ta mintis labai patiko.

Hatha jogoje perskaičiau, kad palanku būti vegetaru. Skaitydamas knygas supratau dar daugiau: būti vegetaru yra svarbu, kad reikia aukoti maistą Viešpačiui. Buvo sudėtinga, nes nemokėjau gaminti: laikydavausi po pusę metų, o po to per šventes prisivalgydavau mėsos ir žuvies patiekalų. Taip gyvenau beveik keturis metus, bandžiau pats praktikuoti.

Dokumentinis filmas per TV

Kartą vakare per TV žiūrėjau dokumentinį filmą „Krišnaitai. Kas jie tokie?“. Jame rodė Maskvos šventyklą, kalbėjo bhaktai, dainavo Šrila Praphupada. Jo dainavimas labai stipriai man palietė mano širdį ir keletą dienų vaikščiojau kaip ant adatų, išgirsta mantra neišėjo man iš galvos, dainavau ją visur.

Gimė begalinis noras susitikti su tais, kurie praktikuoja šią tradiciją Lietuvoje, girdėjau, kad tokių yra. Ant knygų, kurias turėjau, buvo Vilniaus ir Kauno šventyklos adresai. Rašiau jiems laiškus, bet niekas man neatsakė.

Lemtinga kelionė į Kauną

Tada dirbdavom be išeiginių. Byrėjo Tarybų sąjunga, Lietuva iškovojo nepriklausomybę, pradėjo griūti kolūkiai ir aš pasinaudojęs momentu išsiprašiau vienai dienai atostogų, kad galėčiau aplankyti šventyklą Kaune. Ją radau ten, kur ir dabar ji yra. Užėjau, pamačiau vaišnavus ir jie mane ypatingai sužavėjo. Jie buvo visai kitokie, nei visi kiti, – spindintys. Atėjau, pasakiau, kad noriu būti atsidavusiu. Bhaktai buvo šokiruoti. Tą pačią dieną pasilikau šventykloje. Po kelių dienų nuvažiavau pasiimti daiktų. Tėvams buvo šokas taip pat. Vėliau, vyresniųjų globotojų pagalba sutvarkiau santykius su tėvais, nes aš išėjau iš jų nieko nepaaiškinęs. Mama laukė, kol visa tai praeis, nes aš daug visko gyvenime bandžiau. Ji buvo tolerantiška, bet nebuvo laiminga, kad aš taip išėjau. Atsiprašiau, pakviečiau tėvus į šventyklą, jie atvažiavo ir liko patenkinti.

Ypatingas Šrilos Praphupados knygų poveikis

Susiduriu su nemažai atvejų, kad mes galvojame, jog žmonės kažko nesupras skaitydami Šrilos Praphupados knygas. Knyga gali būti super sudėtinga filosofiškai, bet net vienas žodis toje knygoje gali realiai pakeisti žmogaus sąmonę ir gyvenimą. Nesvarbu, kokią knygą žmogus skaitys, ji turi ypatingą poveikį. Ne tik aš esu to pavyzdys. Žinau nemažai istorijų, kai gavus labai sudėtingas knygas, atsirado poreikis ieškoti Dievo. Žmonės supranta daug daugiau, nei mes galime įsivaizduoti.

Vedinė filosofija suteikia tikro gyvenimo skonį

Šrimad Bhagavatam šventraštis aprašo materialaus pasaulio realybę, tiesiog atsiveria akys. Jis leidžia blaiviai pažiūrėti į pasaulį, suprasti, kad ne tu esi pasaulio centras, o Viešpats. Kada mes harmonijoje su Viešpačiu, viskas natūraliai harmonizuojasi. Jei bandai pastatyti save į centrą ir siekti tik savo interesų, jie iš karto susikerta su kitų žmonių interesais. Bet kai Dievas atsiduria centre, tada visi gyvena taikiai. Vietoj to, kad traukti paklodę į savo pusę, supranti, kad visi yra Viešpaties dalelės. Tada viskas sprendžiasi: dingsta politinės, asmeninės ir socialinės problemos.

Visos mūsų problemos kyla dėl to, kad mes norime būti viso pasaulio centru, pačiais svarbiausiais, Dievais. Zmogus gali būti laimingas bet kur, nežiūrint į išorinę gyvenimo situaciją: sveikas, ligotas, turtingas ar ne, jis visur gali būti patenkintas ir laimingas, jei Dievas – centre. Ir tai nepriklauso nuo to, kaip žmogus gyvena: vargingai, turtingai, vienoje šalyje ar kitoje.

Bhagavadgitoje aprašomas pokalbis tarp Viešpaties ir jo artimiausio draugo, kuris papuole į gyvenimo krizę. Viešpats Krishna joje pasakoja apie visas gyvenimo situacijas, gyvenimo tikslus, gamtos dėsnius, skirtingas gyvenimo kokybes, kaip žmonės gali spręsti bet kokią gyvenimo problemą. Bhagavadgitos pagalba galima išspręsti visas egzistuojančias problemas pasaulyje.

Svarbiausia pamoka

Mes nesame šitie materialūs kūnai, kūnas yra tik sielos apvalkalas. Mes esame siela, kuri gyvena kūne. Visos problemos materialiame pasaulyje kyla del to, jog manome esantys šitas drabužis, kūnas ir bandome tenkinti kūno poreikius pamiršdami kūno gyventojo poreikius. Kūno poreikiai yra svarbūs, be abejonės, bet jie labai paprasti: daugintis, miegoti, valgyti ir gintis. Kūnas pereina keletą etapų: gimimas, vaikystė, paauglystė, branda, senatvė ir mirtis.Bet pamirštame, kad mes, šio kūno gyventojai, turime savo amžinus poreikius. Sielos poreikį mylėti ir būti mylimu bandome realizuoti per meilę šitam kūnui ar kitam kūnui, bandome ieškoti išorinės meilės. Siela lieka nepatenkinta, o mes toliau ieškodami kaip patenkinti poreikį mylėti ir būti mylimu keičiam situaciją, partnerius, uždirbam turtus, keičiam gyvenamą vietą, bet vis tiek liekam nelaimingi, nes nesuprantam, kas esame iš tiesų.

Dažnai naudojame žodžius „Aš tave myliu“, bet nesuprantame, kas esu tas „aš“, kas yra meilė ir kas esi tu. BG duoda supratimą, iš kur ateina siela, kokie jos poreikiai, kaip ji gali būti laiminga, kalba apie sielos ir Dievo santykius. Mes esame amžinos dalelės ir mūsų laimė – harmonija su Viešpačiu. Jei išmetame iš savo gyvenimo Dievą, lieka tuštuma, kurią mes bandome užpildyti įvairiais pasitenkinimais, žemiškais dalykais. Tos tuštumos negalima užpildyti, nes ji – beribė, kaip ir pats Dievas. Žmogus negali būti laimingas be Dievo.

www.sankirtana.lt

Nuotraukos V. Miliko asm. archyvas