Be galo mažytė siela patenka į materialių pasaulį ir ją ima veikti materialios gamtos energijos. Tas, kuris žino apie tris materialios gamtos energijas, gali jas valdyti. Pati žemiausia yra neišmanymo energija, kuri panardina žmogų į dar gilesnį neišmanymą ir padaro jį nelaimingu, aistra įvelia į nuolatinę kovą už būvį, o dorybė pasižymi švara, žinojimu ir laime.

Materiali energija turi tris savybes (gunas) arba yra trijų rūšių: dorybė (satva guna), aistra (raja guna) ir neišmanymas (tama guna). Kai amžina gyva būtybė susiliečia su materialia gamta, šitos trys savybės supančioja ir sąlygoja ją. Praktiškai visas materialus pasaulis yra tik  šitų trijų savybių kombinacija. Jos susimašo tarpusavyje ir sukuria labai didžiulę įvairovę Kūrinijoje. Taip, kaip trys pagrindinės spalvos: raudona, žalia ir mėlyna. Jas sumaišius gaunasi visa spalvų paletė.

Žmonės, kurie neturi žinojimo apie tris materialias gamtos gunas, matydami šią įvairovę negali pamatyti gunų už jos. Lygiai taip, kaip žiūrėdami į medžiagą mes nekreipiame dėmesio į visus siūlus, siūlelius. Taip ir žiūrėdami į tą didžiulę įvairovę, nesuprantame, kaip visos šios savybės veikia. Prisirišame prie įvairovės, kuri mus supa, bandom valdyti mus supančią įvairovę, prisirišame prie tam tikros gunų kombinacijos ir pakliūname į jos įtaką. Mums atrodo, kad pasaulyje yra didelė įvairovė, tačiau iš tikrųjų tai yra tik trys gunos įvairiom kombanacijom: truputį daugiau aistros, truputį daugiau neišmanymo, truputį daugiau dorybės. Iliuzija veikia tokiu būdu, kad mums atrodo, kad vienas daiktas mums patinka labiau negu kitas, vienas maistas mums skanesnis nei kitas, bet čia tik trys materialios gamtos gunos.

Materiali gamta, kad supančiotų mus ir padarytų sąlygotomis, naudojasi dviejomis energijomis: avaranatmika shakti – tai energija, kuri mus supančioja ir prakshipatmika shakti – energija, kuri mus nutempia ir laiko apačioje. Kada gyva būtybė ieško laimės materialiame pasaulyje, ji bando tenkintis įvairiais materialiais objektais. Sutelkdami dėmesį į kažkokį vieną objektą, matome jo išorinę formą, nematydami, kad ji susidaro iš trijų materialių gamtos gunų. Tarsi žuvis, kuri užkimba nematydama kabliuko, nes žvejys ant jo užmovė slieką. Taip ir mes susižavime tam tikrais objektais ir bandome jais tenkintis, bet avaranatmika shakti priverčia mūsų sąmonę susikoncentruoti į tam tikrą objekto, o kita energija pririša mus prie jo. Taip veikia visa reklama: nuolat mums kiša mintis, kad be šito nuostabaus telefono neįmanoma gyventi, bet kito negįmanoma gyventi. Atėję į parduotuvę, mes jau pasąmonėje esame padarę sprendimą. Taip ir materiali gamta, pirma mus suriša, po to nutempia į apačią ir laiko ten. Padengusi sąmonę priverčia žmogų jaustis visai patenkintu sąlygotame būvyje.

Viena iš gunų reikšmė – virvė, kuri supančioja ir nutempia į apačią. Gunos materialiame pasaulyje visada tarpusavyje kovoja. Nėra tyros dorybės, tyros aistros, tyro neišmanymo. Mus veikia visos trys įvairiom kombinacijom.

Dorybės guna yra švariausia ir tyriausia iš visų, duoda žinojimą, prašviesėjimą materialiame pasaulyje. Ji išvaduoja žmogų nuo kančių ir nuo nuodėmių pasekmių. Žmogus, kurį valdo dorybės guna, gyvena švarų gyvenimą, yra įgijęs tam tikrą žinojimą. Žmogus, gyvenantis dorybėje – tai plačiai matantis žmogus, labai atviras visom idėjom, pažinimui. Aistroje matymas labai siauras. Neišmanyme mūsų suvokimas apie tai, kas mums yra svarbiausia – dar siauresnis.

Dorybės guna, nežiūrint į tai, kad ji padaro padaro žmogų laimingą materialia prasme ir išvaduoja nuo nuodėmingų reakcijų, nėra visiškai tyra, ji vis tiek ji sąlygoja gyvą būtybę. Atsiranda prisirišimas prie laimės ir žinojimo. O prisirišimas jau pagimdo aistros gunos savybes. Prisirišus prie žinojimo ir prie dalykų, kurie suteikia laimę, atsiranda išdidumas ir jausmas, kad esi aukščiau už kitus. Tokiu būdu gimsta noras visais būdais išsaugoti savo padėtį: žinoti daugiau už kitus, būti iškilesniu ar dvasingesniu už kitus. Ir taip įsiveliama į kovą už būvį. O tai jau aistros gunos savybė. Dorybė, nors ir yra geriausia iš visų energijų, ji vis tiek sąlygoja, po truputį įvelia žmogų į kovą už būvį.

Aistra pagimdo beribį skaičių norų ir godumą. Taip ji suriša gyvą būtyvę, nes bandoma išpildyti visus savo norus, įsiveliama į savanaudišką materialią veiklą ir tokiu būdu gyva būtybė susipančioja.

Aistra pasižymi dviem savybėmis: godumu ir gobšumu.

Godumas – nevaldomas troškimas turėti tai, ko neturi, noras patenkinti begalinius troškimus.

Gobšumas – stiprus prisirišimas prie dalykų, kuriuos gyva būtybė jau turi. Gyva būtybė bet kokia kaina nori turėti ir išsaugoti tai, ką jau turi, įsivelia į labai aktyvią veiklą, kad išlaikytų savo padėtį.

Mes prisirišame prie tos veiklos, kuri išpildo mūsų troškimus. Mes prisirišame ne tik prie veiklos, bet ir prie veiklos rezultato. Ir taip iki pat mirties sukamės užburtame rate kovodami už būvį. Pakliūname į užburtą veiklos ratą, kuris nuolat plečiasi: vieną dalyką padarėm, iš to išplaukia kitas dalykas, mes jį turime padaryti, po to kitas dalykas, kurį turime padaryti. Materiali gamta mus nuolat užima aktyvia veikla. Po truputį dėl aktyvios veiklos ima kauptis stiprus nuovargis, noras atsiriboti nuo visko, pailsėti: žmogus pradeda intoksikuotis, vartoja svaigalus, bando atsipalaiduoti tokiu būdu. Jis galvoja, kad atsipalaiduoja tokiu būdu, bet iš tiesų toks atsipalaidavimo būdas panardina jį į neišmanymą. Taip jis po truputį degraduoja bandydamas atsipalaiduoti nuo susikaupusio nuovargio, kovos už būvį, poreikio įrodinėti savo šeimai, kitiems žmonėms, kad jis reikšmingas. Neturėdamas kitos alternatyvos kaip pailsėti, žmogus pasineria į tama guną.

Todėl vedose parašyta, kad pasiekęs penkiasdešimt metų žmogus turi po truputį atsitraukti nuo aktyvios veiklos ir pamažu ugdyti savyje atsižadėjimą ir Dievo sąmonę. Jis neturi visą gyvenimą būti pasinėręs aktyvioje veikloje, aistroje.

Neišmanymas laiko visas sąlygotas būtybes iliuzijos pinklėse. Neišmanymo gunos įtaka pasireiškia trim būdais: beprotyste, tingėjimu ir miegu. Taip neišmanymas suriša gyvą būtybę.

Beprotystė reiškia, kad neišmanymas žmogų nutempė į patį gyvenimo dugną ir praktiškai atėmė iš žmogaus intelektą, suvokimą, dėl ko jis daro tai, ką daro, dėl ko jis gyvena, dingsta gyvenimo prasmė. Vienintelis dalykas, dėl kurio jis gyvena, tai patenkinti gyvūnų lygio poreikius: valgyti, miegoti, daugintis ir gintis. Neišmanymo guna atima iš žmogaus intelektą ir gyvenimo tikslo supratimą. Kuo daugiau žmogus susiliečia su neišmanymu, tuo daugiau neišmanymas jį veikia: kuo daugiau miegi, tuo daugiau norisi miegoti. Todėl vedinėje kultūroje sakoma, kad tas žmogus, kuris kontroliuoja savo miegą, darbą, poilsį ir maistą, tas iš tikrųjų yra tikras jogas.

Praktiškai trys materialios gamtos gunos visada tarpusavyje varžosi. Kartais mus veikia dorybė, kartais aistra, kartais neišmanymas. Net diena padalinta pagal energijos įtakas. Yra dienos periodai, kada mus įtakojo dorybė, pvz., valanda iki saulės patekėjimo yra tinkamiausia dvasinei praktikai, paskui po truputį pradeda vyrauti aistra, po to tama guna, ir jos keičiasi įtakodamos žmogų. Mus visada įtakoja neišmanymas, aistra, ir dorybė. Vieni žmonės labiau aistroje, kiti – labiau neišmaneyme, kiti – dorybėje.

Viskas, ką mes bedarytume, visa, kas supa mus, santykiai mūsų, maistas, kurį valgome, pareigos, žinojimas, intelektas, veikla, ryžtas, laimė, sekantis gyvenimas, viskas priklauso nuo materialios gamtos gunų. Visos žmogaus gyvenimo sferos yra įtakojamos skirtingų gunų. Todėl labai svarbu žinoti kaip jos veikia, kaip jos pasireiškia, nes tai energija, kuri nematomai persmelkia viską. O mes galim galvoti, kad viską darome vadovaudamiesi savo intelektu ir protu. Bet protas ir intelektas taip pat yra pavaldus gunoms, yra persmelktas jomis.

Svarbu žinoti, kad gunos turi ryšį su materialiu intelektu, bet ne su dvasine siela. Dvasinė siela nieko bendro su materialia gamta ar gunom neturi, ji dvasinė pagal savo prigimtį. Yra materialus grubus kūnas, kuris nieko nejaučia, yra dvasinė siela, kuri irgi nieko nejaučia, nes pagal prigimtį ji pilna žinojimo, palaimos ir amžinybės. Bet tas sluoksnis – subtilus kūnas, – sudarytas iš proto, intelekto ir netikro ego, jungia mus kaip klijai su materija. Kaip aliejaus negalima sumaišyti su vandeniu (jis visada pakils virš vandens), taip ir dvasinė siela negali būti sumaišyta su materija. Tačiau naudojami tam tikri cheminiai elelementai, kad aliejų surištų su vandeniu. Tai subtilus kūnas ir yra tas cheminis elementas, tie klijai, kurie jungia sielą su materija. Todėl bhakti jogos tikslas yra pakeisti subtilų kūną, nes būtent subtilus kūnas apsprendžia, kokį gimimą mes gausime sekantį gyvenimą. Nes grubus kūnas po mirties pasidalins į penkis elementus: vandenį, orą, ugnį, žemę ir eterį ir jo neliks. Bet subtilus kūnas keliauja toliau. Bhakti jogos procesas ištirpdo subtilų kūną ir vietoj materialaus užteršto intelekto atsiranda tikras dvasinis intelektas, vietoj užteršto proto atsiranda tikras dvasinis protas ir vietoj netikro ego atsiranda tikras ego. Ego reiškia tapatinimas. Vietoj to, kad tapatintumėm save su materija, pradedame tapatinti save su tuo, kad esame Dievo tarnai.

Kad nugalėtumėm tris materialios gamtos gunas, pirmiausiai žmogus turi kultivuoti savyje dorybę. Tai padės pakilti virš žemesnių energijų – aistros ir neišmanymo. Todėl, kad šios gunos kontaktuoja tik su materialiu intelektu, o intelektas – skirtas pažinimui. Kad išeitum iš materialios gamtos gunų įtakos, reikia apvalyti savo intelektą dvasiniu žinojimu. Todėl turime valyti savo intelektą studijuodami šventraščius. Ir tai yra pagrindinis principas, nes intelektas atlieka labai svarbų vaidmenį žmogaus gyvenime. Ryžtas kažką daryti ateina iš intelekto, tikėjimas taip pat kyla iš intelekto. Nuo jo priklauso, kokiais dalykais gyvenime mes tikėsime. Ar mes tikėsime, kad svaigalai yra vienintelis laimės šaltinis, ar beribis norų patenkinimas yra laimės šaltinis, ar dvasinis gyvenimas yra laimės šaltinis. Nuo intelekto priklauso mūsų pasaulėžiūra. O nuo pasaulėžiūros priklausys, kaip mes veiksime, kaip mes gyvensime. Todėl filosofija yra svarbi, tai turi būti mūsų gyvenimo pagrindas. Todėl palanku bendrauti su tais, kurie eina šiuo keliu, kurie atlieka dvasinę praktiką. Nes su kuo bendraujame, tuo ir tampame. Bendravimas apvalo mūsų intelektą arba atvirkščiai, panardina mūsų intelektą į neišmanymą. Išsilaisvinimas nuo gunų vyksta palaipsniui. Dėl to šventraščiai iš pradžių rekomenduoja kultivuoti dorybės savybes savyje.

Praktiškai, tai tik yra mūsų pasirinkimas, kokioj gunoje mes esame. Nors tai energija, kuri mus veikia: dažniausiai mūsų reakcija į įvairius gyvenimo įvykius yra užprogramuota ir vienoda gyvenimas iš gyvenimo. Tai atrodytų lyg užburtas ratas, bet kada susitinkam su šventom asmenybėm ir bandom įsisavinti tą dvasinį žinojimą, švaresnė guna ima veikti mus ir mūsų pasirinkimo laisvė plečiasi. Jei neišmanyme pasirinkimo laisvė labai siaura, aistroje šiek tiek didesnė, tai dorybėje – dar didesnė. Kad įgytumėm švarų intelektą, reikia apriboti savo bendravimą su aistra ir neišmanymu, stengtis bendrauti tik su dorybės guna. Todėl labai svarbu praktikuoti dvasinę praktiką. Net ir mechaninis regulų ir taisyklių vykdymas išlaiko mus dorybės gunoje: keltis anksti, laikytis keturių reguliuojančių principų, valgyti tik švarų maistą, bendrauti tik su šviesiom asmenybėm. Netgi jei tai darome mechaniškai, nesigiliname į tai labai, tai pamažu mus veikia. Žinodami, kaip pasireiškia ir veikia šios materialios gunos, galėsime jas valdyti.

Palangoje prieš daug metų kilo didelė audra, girtas žmogus nuėjo maudytis ir nebegalėjo išplaukti. Gelbėtojas žinojo, kaip naudotis bangų jėga, priplaukė iki girto asmens, taip pat parplaukė atgal ir išgelbėjo jį. Taip ir žmonės, žinodami, kaip veikia šitie dėsniai, gali juos valdyti ir pakilti virš jų.

Vaikunthanatha pr.