Milvydė Paškevičiūtė (25 m.) iš Kauno neseniai persikraustė gyventi į Vilnių. Laisvalaikiu verčia tekstus, juos redaguoja, leidžia laiką su draugais ir šeima, užsiima jogą, šoka, gamina valgyti. Mergina pasakoja apie savo dvasinės kelionės vingius.

Trūkumo jausmas

Kai mokiausi mokykloje, buvo nemažai įtampos dėl mokslų, dėl nežinomybės, kas laukia ateityje, dėl sudėtingų santykių su mama… Ir, apskritai, daug kas kėlė nerimą, nes širdyje nejaučiau ramybės, pasitikėjimo, nebuvo įsitikinimo, kad viskas bus gerai, kad ir kas benutiktų. Nors jaučiausi gana laiminga, visada atrodė, kad kažko trūksta, lyg nėra prasmės gyvenime… Turėjau daug klausimų: kodėl esu čia, kokia mano paskirtis, ar tikrai gyvenimas yra tik valgyti, miegoti, dirbti ir mirti, ar kažkas daugiau; kodėl kenčiu, kokia apskritai šio pasaulio prasmė, paskirtis…

Su Dievu supažindino auklė

Nuo mažens kėliau klausimus apie gyvenimo prasmę, pasaulio ir mano pačios esmę. Iš tiesų, visada, ko gero, daugiau ar mažiau tikėjau Dievu, todėl prašiau atsakymų, meldžiausi. Pasirodo, Dievas buvo atsiuntęs man žmogų. Mane prižiūrėjusi auklė supažindino mane su Krišnos sąmone, nors tada dar nieko nesupratau. Ji tiesiog atnešdavo mums prasado, Dievui paaukoto maisto. Nors praktikuoti pati pradėjau gerokai vėliau, manau, tas laikas su ja buvo lemtingas.

Prasti santykiai su mama vertė ieškoti atsakymų

Paauglystėje dar labiau sustiprėjo noras rasti atsakymus, tiesą, tačiau ir paaštrėjo santykiai su mama. Pradėjau ieškoti žinių, informacijos, kaip galiu pakeisti savo gyvenimą, pagerinti santykius, rasti tikslą. Kaip tyčia, mano tėtis tuo metu jau klausė dvasinių paskaitų. Taigi nusižiūrėjau nuo jo kelis lietuvius lektorius: Darių Ražauską ir Anantarą, pradėjau pati klausytis. Jaučiausi pagaliau atradusi tai, ko taip ieškojau. Atsakymai, atrodo, pradėjo plaukte plaukti. Pradėjau laikytis dienos rėžimo, linkėti visiems laimės, atsisakiau mėsos. Pasijutau labai įsikvėpusi, lyg iš naujo gimusi. Mano ryšys su tėčiu labai sustiprėjo ir jis nusivežė mane į kelias dvasingumą ugdančias stovyklas. Taip ir prasidėjo naujas mano kelias. Gavau skonį kitokiam gyvenimui, radau atsakymus, kurių nesugebėjau rasti iki tol.

Mama bijojo mane prarasti

Tėtis buvo ir vis dar yra vienas pagrindinių ramsčių mano kelyje, tačiau mama sureagavo labai nekaip. Ilgą laiką nesakiau jai nieko, bijojau, kad nesupras. Taip ir buvo. Kai sužinojo, kad domiuosi dvasiniais dalykais, nesuprato, nepalaikė ir net smerkė. Manau, kad tai daugiau iš baimės mane prarasti ir nežinomybės, nei priešiškumo pačiam keliui. Dabar, nors dar vis nereiškia palaikymo mano pasirinkimui, mes vėl bendraujame,  sutariame. Sesės taip pat gana palankiai priėmė mano pasirinkimą.

Pokyčiai ir dingęs pasimetimas

Pokyčiai vyko greitai: atsisakius mėsos, pradėjus medituoti, skaityti Šrilos Prabhupados knygas, gyventi sąmoningiau, iškart pajutau didžiulį palengvėjimą, lyg koks akmuo būtų nukritęs nuo širdies, lyg pagaliau radau tai, ko taip seniai ieškojau. Pasidarė ramu širdy, pajutau, kad pagaliau gyvenimas įgauna prasmę, kryptį, tikslą. Jaučiu ramybę viduje, nebepasiduodu stresui, nerimui, kaip anksčiau. Turiu nuostabių, tikrų draugų, su kuriais sieja artimas ryšys, o ne vien išorinis paviršutinis bendravimas. Jais galiu pasikliauti, jie palaiko, kai sunku, ir džiaugiasi kartu, kai gera, taip ir norisi atsilyginti tuo pačiu. Daugiau nebesijaučiu pasimetusi gyvenime, nes jau žinau, kad viskas bus gerai, kad visada turiu, į ką kreiptis, kas padės. Turiu tikslą, gyvenimas nebėra beprasmis ir nebesu viena. Atsirado dėkingumas už viską, ką turiu. Išmokau viską matyti labiau kaip pamokas nei kaip kliūtis. Turiu galimybę mokytis mylėti.

Keičianti gyvenimus knyga

„Bhagavad-gita“ buvo pirmoji mano knyga, kurią paėmiau į rankas. Ji man atrodė tarsi stebuklinga. Buvau jau nemažai girdėjusi apie ją, apie tai, kaip ji keičia gyvenimus. Pati neypatingai supratau ją, nes tai gana gili filosofija, bet knygos įvadas buvo man lyg išsigelbėjimas. Kažkas, ko visą gyvenimą, ir, ko gero, ne vieną, taip ieškojau. Su ilgai lauktais atsakymais po truputį atėjo ir vidinė ramybė, viltis, dar daugiau tikėjimo ir džiaugsmo.

www.sankirtana.lt

Nuotraukos M. Paškevičiūtės asm. archyvas