Džaganatha Purio mieste, Indijoje, šiandien ramiai gyvena 65-erių amerikietis Markas Ramzis, daugeliui žinomas vardu Madhavananda. Jo gyvenimo kelias – tai ne tik geografinių klajonių istorija. Tai gili asmeninė paieška, vedusi nuo Ilinojaus valstijos priemiesčių iki Indijos šventyklų, nuo jaunatviško nerimo iki dvasinės brandos.

Nerimas, kuris nedavė ramybės nuo pat vaikystės

„Nuo pat mažens negalėjau pakęsti mėsos“, – prisimena jis. Tais laikais vegetarų Amerikoje beveik nebuvo, tad berniukas jautėsi tarsi svetimkūnis visuomenėje. Jį slėgė ir gyvenimo modeliai, kuriuos matė aplink: eiti įmokyklą, gauti diploma, sunkiai dirbti, vesti, pasigimdyti du vaikus, nusipirkti namą. „Viskas atrodė tiesiog nesąmonė“, – sako jis šiandien. Ramzis jautė, kad tikroji gyvenimo prasmė slypi kažkur kitur, tik nežinojo kur.

Baigęs mokyklą, jis metėsi į kelią – tiesiogine to žodžio prasme. Autostopu Markas apkeliavo Ameriką nuo Vašingtono valstijos iki Floridos. Kurį laiką gyveno laive Ki Veste ir tuomet ėmė važinėti po visą Ameriką, ieškodamas gyvenimo prasmės. Užsidirbdavo pinigų su draugais grodamas ir dainuodamas gatvėse.

Pirmasis susitikimas su krišnaitais: pralaimėta diskusija

Užgavėnių metu vaikinai nuėjo į „Nora Lee“ restoraną, kur kažkas jiems pasiūlė apsilankyti Harė Krišna šventykloje, nes ten nemokamai maitina. Iš pradžių tai tebuvo vieta, kur galima gauti šiltą nemokamą maistą – prasadą. Kirtanas skambėjo maloniai, nors Dievybių esmės Markas dar nesuprato. Tačiau labiausiai jį traukė diskusijos. Buvęs debatų komandos kapitonas buvo įpratęs laimėti kiekvieną ginčą – iki tol, kol susitiko bhaktus.

BHAGAVAD – GITA, KOKIA JI YRA

„Diskutuodavome iki vėlumos, ir pirmą kartą gyvenime turėjau pripažinti pralaimėjimą“, – pasakoja jis. Šis netikėtas intelektinis iššūkis sužadino smalsumą ir paskatino jį grįžti į šventyklą vėl ir vėl.

„Vakarais man duodavo Dievybių prasado, girliandų, o kartą vienas iš bhaktų atnešė pieno pakuotę. Keistai žvelgdamas padavė man ir pasakė: „Ant šito yra Krišnos seilių“. Pamaniau: „O Dieve, šie vaikinai už užuolaidų laiko kažkokį žmogų, kuris seilėjasi ir spjaudo į jų maistą“. Nelabai šaunu tokius dalykus sakyti pradedančiajam“, – juokiasi žinomas pasaulyje pamokslautojas.

Knyga, kuri pakeitė viską

Kelionės tęsėsi, tačiau kažkur giliai Markas vis dar jautė trauką dvasinėms idėjoms. Prabhupados knygos pirmą kartą jo nesudomino, tačiau viešinagės Ostine metu gauta „Viešpaties Čaitanjos mokymo“ knyga viską apvertė. Atsidavimo tarnystės idėja jam pasirodė tokia žavinga, kad jis pradėjo kartoti džapą, lankyti kirtanus, kuriuose grodavo šaukštais ir skalbimo lenta.

Dieną prieš jam išvykstant, vienas bhaktas pasiūlė jam nusilenkti Dievybėms ir paprašyti palaiminimo tapti bhaktu. Markas taip ir padarė – dar nežinodamas, kad šis žingsnis pakeis jo likimą.

Nuobodi meditacija urve ir ženklai kelyje

Išvykęs vienas į Tuksono miestą, užlipo į didžiausią Arizonoje esantį Lemono kalną, kur prie upės rado urvą. „Turėjau ryžių, pupelių, eidavau į mišką pasirinkti įvairių žalumynų ir to, ką galėčiau valgyti. Urve bandžiau kartoti šešiolika ratų. Buvo tikrai labai nuobodu “, – atvirauja jis. Tačiau net ir ši patirtis nesugrąžino jo prie senojo gyvenimo.

Iš nuobodulio nusileidęs į Tuksoną, jis atsitiktinai sužinojo, kad netoliese ką tik buvo krišnaitai. Markas juos surado universitete, kuriame vyko Indijos festivalis. Bhaktai vilkėjo vakarietiškus drabužius ir skrybėles, pasakojo apie „Bhagavad Gitą“ ir vegetarizmą, bet nieko tiesiogiai apie Krišną. Tačiau jis viską atpažino: „Kai pasakiau, kad žinau, kas jie – krišnaitai, man atsakė: „Taip.“ Ir pridėjo didelę lėkštę prasado. „Štai, prašom.““

Ten jis sutiko sutiko Prabhupados mokinį Mathurą pr.,, kuris jam pasiūlė keliauti ir rengti festivalius kartu. Idėja skambėjo šauniai, markas sėdo su juo į sunkvežimį ir patraukė į kelią. Mathura pr. nusijuokė: „Palauk, kol nusiskusi galvą“.

VEGETARINIAI VALGIAI

Nusilenkė kasetei

Los Andžele Markas gavo iniciaciją, tačiau jo mokytojas po kelių metų paliko bendriją. Tai buvo sukrėtimas, kuris jį metams įklampino į vidines abejones.

„Amerikoje, daugiausia Alačua, Floridoje, skaičiau paskaitas. Ten aš dažnai susitikdavau Prabhupados mokinių, bet abejonės nepaleido. Aiškiai supratau, kad man reikia Mokytojo. Kiekvieną dieną eidavau į Prabhupados kambarį, kur verkiau vienumoje ir meldžiausi Prabhupadai: „Prašau, man reikia guru, bet man reikia tokio, kaip jūs.“ Ir tada vieną dieną sutikau seną savo draugą Rasikanandą pr. Šis susitikims tapo lemtingu lūžiu – Rasikananda davė keletą kasečių su Gour Govinda Maharadžo paskaitų įrašais. Vos išgirdęs jo balsą, Markas suprato – tai tas Mokytojas, kurio jis ieškojo. „Kritau ant žemės ir nusilenkiau tai kasetei“, – prisimena jis.

Santuoka, kurią suvedė maldos ir likimas

Į Madhavanandos gyvenimą netikėtai atkeliavo ir meilės istorija – tokia pat neįprasta, kaip ir visas jo dvasinis kelias. Paklaustas, kodėl tuokėsi „netradiciniu“ būdu, jis tik nusijuokė: „Mes susituokėme tradiciniu būdu – tai jūs tuokiatės netradiciniu.“ Nors jo Guru Maharadžas keturis kartus liepė jam vesti, Madhavananda ilgai vengė šios temos. Jis net dešimtmetį po Guru Maharadžo mirties neprisivertė apie tai galvoti.

Galiausiai, paskatintas pažįstamų, jis anonimiškai prisiregistravo į bhaktų pažinčių svetainę, užduodamas vienintelį klausimą: „Papasakok man, kokia tavo mėgstamiausia Krišna-katha.“ Tik viena mergina atsakė – kažkokia škotė, papasakojo istoriją apie Gauridas Panditą ir Gaura Nitai Dievybes, kurias jam padovanojo pats Mahaprabhu. Visgi nesusipratimai ir nusivylimai svetainėje paskatino jį išsiregistruoti.

Po kiek laiko viena Prabhupados mokinė vėl skatino jį susipažinti su „tikrai gera mergina“, tačiau Madhavananda atsisakinėjo, kartodamas: „Noriu, kad mano Guru Maharadžas pats tai suorganizuotų.“ Pakalbėjęs apie tai su Radhanatha Swamiu jis gavo patarimą eiti į savo Guru Maharadžo samadhi ir kasdien melstis. Taip ir padarė: jis dienomis meldėsi prie Guru Maharadžo samadhi, nežinodamas, kad keleto valandų skirtumu tą patį daro ir ta “tikrai gera mergina”, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, buvo ta pati mergina iš svetainės, kurios istoriją jis taip gerai prisiminė.

Jų pirmasis pasimatymas įvyko Majapure, Gauridas Pandito namuose – toje pačioje vietoje, kurios istoriją Krishna-kund buvo jam papasakojusi. Astrologai nurodė, kad palankus metas tuoktis – vos kelios savaitės. Kitu atveju artimiausias palankus laikas būtų po šešerių metų. Tad vos susitikę, jie netrukus ir susituokė. „Esu labai laimingas vaikinas“, – šiandien šypsosi Madhavananda.

„Gyvenimas yra kiekvieno asmeninė kelionė“, – sako Madhavananda. „Bėda ta, kad dažniausiai nežinome, kur keliaujame. Daugeliui žmonių būtų didelė pažanga bent jau suprasti, kas jie yra ir kam skirti.“

Jis tiki, kad Krišnos sąmonė padeda pažinti save, suteikia kryptį ir padeda suprasti, kad dvasinė branda ateina ne staiga, o su laiku.