Piniguose laimės neradęs krepšininkas: „Svarbūs momentai – paprastuose dalykuose“

Data

Kauniečio Igno Daukšio (28 m.), nacionalinės krepšinio lygos žaidėjo gyvenime viskas sukasi aplink krepšinį: vasarą ruošiasi sezonui, nuo rugsėjo iki gegužės vyksta varžybos. Islandijoje, Italijoje žaidęs krepšininkas pasakoja kaip vedinės žinios ir dvasinė kultūra padeda jam išgyventi pralaimėjimus ir nusivylimus.

Materialus gerbūvis neteikė laimės

Vieną vasarą, labai gerai atsimenu, man sekėsi puikiai. Draugę turėjau tokią, kokią svajojau, materialiai nieko geriau nesugalvočiau: kelionės, prabangios mašinos, prekės… Tačiau su kiekvienu pasitenkinimu, pirkiniu, kelione, lytiniais santykiais viskas tik labiau vedė į depresiją, prie vidinės tuštumos. Aštrėjo klausimas, o kas toliau? Kokia prasmė viso to?

Galiausiai pasitaikė treneris Marius Kiltinavičius, kuris irgi neseniai buvo pradėjęs domėtis bhakti joga. Jis pasiūlė šiaip Dievo paieškoti, nueiti į bažnyčią, bet man širdies iki galo tai neatliepė. Papasakojo apie Darių Ražauską, pradėjau fanatiškai jo klausytis, nenusiimdavau ausinių, kad ir kur eičiau. Tuo metu atrodė, kad jis man – mokytojų mokytojas, neįmanoma pasiekti tokio lygio. O dabar bendraujame. Anantaros paskaitų ėmiau klausyti. Marius man parodė kitą pasaulį, tiesiog atitempė į Krišnos sąmonę.

Treneris mane vedėsi į šventyklą Kaune, o man sunku būdavo įeiti į ją. Aš bijodavau kas kartą priėjęs prie durų, vyko stiprus vidinis monologas: eiti ar neiti. Kažkas iš vidaus liepė eiti, stūmė. Man labai sunku buvo ištarti tą žodį „Krišna“. Net ir kartodamas mantrą vengdavau šio žodžio, keisdavau jį į „Dievas“.

Artima aplinka nusisuko

Buvo labai sunku. Kadangi aš sportininkas, artima aplinka nusisuko, šeima ėmė kritikuoti, gąsdinti, kad aš mirsiu, nes tapau vegetaru. Dabar vegetarizmas ne toks baisus, koks buvo prieš septynis metus. Visi aplink tada įtikinėjo, kad sportininkui mėsos reikia.

Sužinoję, kad tai Krišnos sąmonė, tėvai išsigando, kad pakliuvau į sektą. Mergina, su kuria draugavau septynerius metus griežtai pasakė „ne“ Krišnos sąmonei. Santykiai ėmė byrėti. Procesą dar labiau apsunkino tai, kad mano ir merginos šeimos bendravo labai artimai. Vienas momentas buvo, kai stovėjau pas ją namie su džiapa rankoj ir galvojau: „Dieve mano, į ką aš pavirtau“. Stiprus vidinis konfliktas kamavo. Tuo metu jau į Kauno šventyklą vaikščiojau. Dabar ji antrais mano namais tapo. Tai man buvo sunkiausias išbandymas, atlaikiau per mokytojo ir vaišnavų pagalbą, daug žmonių palaikė mane. Jaučiau, kad su mantros kartojimu gavau kitą gyvenimo skonį. Gyventi paprastą materialų gyvenimą tapo sunku, jau turėjau daug žinių.

Nurodymas – žaisti krepšinį

Turėdamas kvalifikaciją krepšinį priimu kaip darbą, tačiau tokio entuziazmo krepšiniui kaip buvo anksčiau, nebėra. Buvo sezonai, kai labai stengiuosi, bet tikrai ne viskas nuo manęs priklauso. Sunku susitaikyti su tuo. Prieš keturis metus buvau išvykęs į Londone esančią šventyklą, nusprendžiau tapti vienuoliu. Tačiau mano mokytojas Radhanatha Swamis pasakė, kad geriau krepšinį žaisčiau ir ten save atiduočiau. Tada labai susinervinau, nuliūdau, nes planavau viską mesti. O štai čia visai priešingas patarimas. Nepaisant to, gavau daug entuziazmo ir palaikymo. Suprasdamas materialios gamtos dėsnius, savo veikloje galiu jaustis gerai nepaisant jos rezultatų.

Trys geriausios savaitės gyvenime

Svajonės pamažu ėmė pildytis. Daug kas sakė, kad iš Radhanatha Swamio neįmanoma gauti iniciacijos, ją gavau lengvai. Galvojau, kad neįmanoma sutikti šventųjų žmonių, o aš sutikau Gaur Gopal. Man patikdavo jo kirtanai.

Kai buvau Anglijoje, jam prireikė pagalbos, praleidau  su juo tris savaites. Tai buvo pačios geriausios trys savaitės mano gyvenime, pilnos ypatingo bendravimo. Tikėjausi, kad jis man pasakos apie Krišną, bet jis taip žmogiškai, paprastai ir suprantamai viską perteikė, kad aš net nepasijaučiau jaunesniu. Jis iš karto su manim kaip su draugu bendravo: klausinėjo apie krepšinį, Harį Poterį, jo rašytoją šlovino. Keista buvo, tuo pačiu toks požiūris, toks bendravimo būdas labai mane įkvėpė: pamatyti paprastuose dalykuose svarbius momentus. Jausdavau tiek meilės, rūpesčio iš jo. Kai nulipdavo laiptais pietauti, visus užliedavo meilės banga. Ir per tas tris savaites jis tikrai man perdavė tą jausmą lyg augalą. Iki šiol palaikau santykį. Mano askezės atsisakyti materialių dalykų buvo įvertintos, Krišna išpildė visus dvasinius troškimus.

Knygos, kurios sugrąžina pusiausvyrą

Kažkada buvau D. Ražausko organizuotame festivalyje „Savaitgalis Kitaip“. Atvažiavau klausytis paskaitų apie santykius, apie sėkmę, apie pinigus, o viena moteris man kažkokią storą knygą „KRSNA“ įkišo. Nukišau į stalčių, atsidaręs išsigąsdavau, nupurtydavo, kas čia per nesąmonė. Bet ji tyliai spinduliavo. Pradėjau pamažu skaityti.

Skaitau „Bhagavadgitą“ po kiekvienų sunkių varžybų. Joje esanti išmintis atstato mano pusiausvyrą, padeda suprasti, kad krepšinis yra tik žaidimas ir gyvenimas yra visai ne apie tai. Tai skaitydamas galiu išjausti, jog tai ne  teorija. Ši knyga  – nusiraminimo šaltinis po blogų varžybų. Dauguma krepšininkų tokiais atvejais vartoja alkoholį, daro kitas nesąmones. Juk į varžybas įdedi visą savo šimtą procentų, bėgioji kaip koks gyvulys, atiduodi viską ką gali. Ir jei dar praloši paskutinėmis minutėmis, tai su ta žaizda gali ir mėnesius gyventi. O „Bhagavadgita“ gali kelių metų žaizdas per kelias dienas išgydyti.

Daugiau
straipsnių