Donatas Janickis (42 m.) pusę metų gyvena Lietuvoje, pusę metų – Indijoje. Senelių ir tėvų įkvėptas jau 10 metų pradėjo rimčiau praktikuoti krikščionybę, o sulaukęs 17 metų slapta ėmė lankytis Krišnos sąmonės šventykloje. Patyręs didelį artimųjų spaudimą dėl pasirinkto kelio, 25-erius metus praktikuojantis bhakti jogą vyras paneigė visas tėvų ir senelių baimes.
Senelių ir tėvų pavyzdys įkvėpė Dieviškos sąmonės paieškoms
Jei kalbėtume apie Krišnos sąmonę kaip apie Dievo sąmonę, tai mano kelias ir ta sąmonė pradėjo busti kai man buvo 10 metų. Tuo metu jau rimčiau praktikavau katalikybę. Seneliai ir tėvai buvo giliai tikintys žmonės. Tai vadinčiau irgi Dieviškos sąmonės praktikavimu. Nes Jėzus Kristus yra iškilus vaišnavas, turintis Dievišką Krišnos sąmonę ir propagavęs tą sąmonę Žemėje. Tie, kas seka jo mokymu, kas garbina jį kaip dvasinį mokytoją, jo motiną Mariją, tie yra Dieviškos sąmonės vystymo savyje kelyje.
Pagrindinis postūmis – citata iš knygos
Su tėvais važiuodavom į Kelboniškyje esantį kolektyvinį sodą. Kartu važiuodavo teta. O ji labai mėgdavo skaityti visokias knygas. Man tuomet buvo 17 metų. Ravint sode paklausiau jos eilinį kartą ką skaito. Atsakė, kad gavo labai įdomią literatūrą, rytų filosofiją. Paklausiau, kas rašoma. Ji atpasakojo įsimintiną frazę-klausimą apie tai, kad jei tu tamsoj gilią naktį ištiesęs ranką prieš save negali matyti savo delno, rankos, tai kaip tu gali matyti Dievą? Ir man ta frazė padarė poveikį.
Tuo metu aš jau skaičiau įvairią ezoterinę literatūrą, lankydavausi ezoterinės literatūros knygynuose, bendravau su visokiais bioenergetikais, jogais, magais, vienuoliais, būrėjais. Su visais, kas buvo tuo metu Lietuvoj iš tos kategorijos žmonių. Teta šia fraze man perdavė tą jėgą, kurią knygų autorius į ją buvo įdėjęs. Tai labai palietė mano širdį. Paprašiau jos, kad duotų paskaityti tų knygų. Pamatęs jas pasiėmiau pusę viso komplekto. Jame buvo „Savęs pažinimo mokslas“, „Kelionė anapus laiko ir erdvės“, „Bhagavadgita“, berods „Krišna – aukščiausias Dievo asmuo“. Parsinešiau, pradėjau skaitinėti, kartoti mantrą savarankiškai ir per artimiausią savo gimtadienį nuėjau į Kaune, Savanorių prospekte esančią šventyklą. Mane ten labai svetingai priėmė, gal 3-4 val. prakalbėjom. Nuo to laiko pradėjau lankytis dažnai. Aš buvau paieškose, mano žemė jau buvo subrendusi ir ta įmesta sėkla greitai sudygo.
Gyvenime atsirado aiškumas ir tikslas
Pajaučiau potraukį mantrai. Pradėjau dirbti su protu, mantros kartojimui skyriau vis daugiau laiko. Nebuvo labai lengva iš karto, bet kartojau. Labai greitai atsisakiau mėsos, žuvies, kiaušinių, visų šitų nešvarių produktų. Alkoholio nevartojau, tai nebuvo problema. Po to pasikeitė mano draugų ratas. Šventyklos gyventojai tapo mano pagrindiniais draugais, nors tuo metu ten buvau jauniausias.
Pradėjo keistis pasaulėžiūra. Keičiantis jai, keitėsi ir sprendimai gyvenime. Pradėjau skirti daugiau laiko dvasiniam tobulėjimui, sekmadieniais su džiaugsmu ėjau į šventyklą.
Pradėjo ryškėti mano tikslas gyvenime. Ėmiau suprasti, koks yra mano gyvenimo tikslas. Gavau daug atsakymų, į kuriuos katalikybė man neatsakė: kodėl aš čia, kokia mano paskirtis, koks yra mano gyvenimo tikslas, koks yra mano psichotipas, kas yra karma, reinkarnacija, kosmologija. Tai klausimai, kurie daug metų sukosi mano galvoje, bet atsakymų į juos nebuvo. Visus atsakymus radau gaudija vaišnavų literatūroje. Tai labai stipriai įtakojo mano tolimesnės gyvenimo krypties pasirinkimą. Daug pamokslavau ir studijuojant universitete žinojau, kaip elgtis, kad nedegraduočiau. Beveik visi studentai vartojo alkoholį, linksmindavosi laisvu laiku, o mano kryptis buvo studijos ir šventykla.
Supratau, kad gyvenimo tikslas yra išsiugdyti meilę Dievui, gyvoms būtybėms. Nors tą aš supratau anksčiau, bet tai buvo labiau apčiuopiama, gavau apčiuopiamus įrankius siekti šito tikslo, gavau stiprią bendraminčių grupę, kuri buvo pagrindinis pagalbininkas.
Pamatyti gyvenimą per karmos ir reinkarnacijos prizmę buvo labai stiprus pokytis. Dvasinė praktika tapo stabilesnė, dvasinės žinios tapo stipresnės, tiesiog įėjau į savo kelią, kuriuo ėjau jau praeituose gyvenimuose.
Išpranašauta mirtis po metų
Draugai elgėsi draugiškai matydami mano susidomėjimą, turėjau jų porą. Bet artimieji, tai yra tėvai ir giminaičiai į visa tai reagavo labai prastai. Pirmiausiai dėl vegetarizmo. Visa lietuvių tradicija yra daugiau mažiau žuvies ir mėsos patiekalai, o kur gi dar išmesi kiaušinius, česnakus ir svogūnus. Neišmesi. Tai įsivaizduokit, būdamas 17 metų nubrauki visą tradiciją.
Tuo metu žurnalistai rašė nepalankius straipsnius apie įvairius religinius judėjimus, krišnaitai buvo laikomi sektantais. Visi bijojo, kad žmogus, atėjęs į šitą judėjimą, neišneštų turto, pinigų iš namų, nenustekentų šeimos. Nes būdavo skelbiamos tokios istorijos, kad, va, sektos išviliojo visą turtą. Tėvai buvo jų prisiskaitę, labai priešinosi, kad būčiau vegetaras, kad eičiau į šventyklą. Jau buvo išpranašauta, kad mirsiu po metų, nes mėsos nevalgau. Po metų nemiriau. Ir dar po metų nemiriau. Močiutė ėjo pas kunigą ir prašė melstis už mane, kad aš išeičiau iš šio kelio.
Nusiramino tada, kai pradėjau eiti su ja į bažnyčią. Vis dar turiu labai šiltus jausmus Jėzui ir Marijai. Ir dabar, kai būnu kokiuose miestuose, lankausi bažnyčiose. Bet kai sėsdavau prie stalo ir negalėdavau valgyti to, kas paruošta, jiems būdavo nepakeliama. Kai vyresni žmonės negali būti autoritetais, juos tai skaudina.
Nepakėlęs spaudimo namuose išėjo gyventi į šventyklą
Kol buvau nepilnametis, po mokyklos slapta eidavau į šventyklą. Kiekvieną vakarą meluodavau mamai, kad šventykloje nebuvau. Tėtis buvo įsiutęs. Dar buvau prikalbinęs keletą draugų vaikščioti į šventyklą, bet jų tėvai sustabdė savo vaikų patekimą į „sektą“. O mano mama neapsaugojo. Taip ji anksčiau sakė. Paskutinis nokdaunas mamai buvo, kai pamatė mane Kaune einantį su krišnaitais ir dainuojantį. Ji iš gėdos net nusisuko.
21 metų nepakėlęs spaudimo namuose išsikrausčiau gyventi į šventyklą. Tai buvo 1997 metai, visi šie dalykai buvo laikomi sekta. Senelis man palikimo neužrašė, nes bijojo, kad sektai atiduosiu jo tėvų žemę.
Po 25 m. vegetarizmo nenumiriau, kūnas nesusilpnėjo, kraujas nenusilpo, į Indiją nepabėgau, mokslų nemečiau, paso neišmečiau, bomžu nepatapau, baigiau universitetą, baigiau magistrantūrą, santykių su tėvais nenutraukiau. Dabar jau viskas tvarkoje. Jau 25 metų kelias nueitas, daug laiko praėjo. O laikas viską sulygina.
Jei esi tvirtas savo kelyje, tai niekas iš vėžių neišmuša. Buvau labai tvirtas. Turėjau labai gerą bendravimą su bhaktais, kurie gyveno šventykloje ir palaikė mane. Močiutei visada turėdavau įrodyti, kad Kristaus nepalikau. Ir tai tiesa. Kristaus aš nepalikau.
Kai sunku, padeda sugrįžimas į save
Knyga „Savęs pažinimo mokslas“ man paliko didžiulį įspūdį: skyrius apie Jėzų, apie tai, kad yra mantra ir kad su ja galima kontroliuoti protą, karmos ir reinkarancijos žinios ir, žinoma, pati Šrilos Prabhupados asmenybė.
Sunkumas įvyksta dėka susitapatinimo su kūnu. Pvz., jei kažkas pažemino, įžeidė, psichikoje atsiranda skausmas. Po to jis atsiranda fiziniame kūne. Ir jis yra tol stiprus, kol žmogus tapatinasi su fiziniu ir psichiniu kūnu. Kuo labiau pavyksta išsitapatinti iš fizinio ir psichinio kūno, tuo skausmas mažiau jaučiamas. Kai man būna sunku, aš atsimenu Šrimad Bhagavatam ir Bhagavadgitoje perduotą žinią, kad žmogus nėra šio pasaulio asmenybė, kad tai nėra jo namai. Dievo energijos veikia pagal tam tikrą tvarką ir jos niekaip negali paliesti gyvos būtybės: nei karščiiai, nei prasta sveikata, nei kitų pažeminimai, pasityčiojimai, nei neturtas, nei kitų žmonių atstūmimas. Nei per milimetrą negali paliesti. Siela visą laiką yra anapus šito cikro, visas 24 val. ji yra anapus. Ir jei tu esi anapus, tai kas tu esi? Kur tu gyveni, kur tavo namai? Tada atsimenu posmus apie dvasinį gyvenimą. Pirma atsimenu save, susitelkiu į begaliniai akinančią galingą šviesą, kuri sklinda iš širdies ploto ir tada per tai nukeliauju į tą realybę, kuriai priklauso šita būtybė, į tai, kas esu aš. Ta kelionė įvyksta per Švento Vardo kartojimą. Kartodami mes atsimenam save, atsimenam anapusybę ir kūnas atkrenta. Kaip kevalas. Iki kažkokio lygio. Iki kažkokio lygio skausmas anuliuojamas, dingsta, ateina laimė, dvasinė laimė.
Laimė tai yra meilė
Šios žinios man suteikia laimę, džiaugsmą. Bet šie žodžiai, jie netinka, nes laimę patiria ir šuo, grauždamas kaulą, džiaugsmą patiria ir alkoholikas pasisvaiginęs. Tas džiaugsmas yra giluminis, jis užpildo sielą. Džiaugsmas pasotina sielą. Pasotinta siela gali išbūti sunkiose materialiose sąlygose. Mūsų visa veikla nukreipta laimės paieškoms. Kodėl žmonės kuria šeimą? Kad patirtų laimę. Kodėl nori vaikų susilaukti? Kad patirtų laimę. Kodėl keliauja? Kad patirtų laimę. Kiekvieno mūsų veiksmai nukreipti tam, kad patirtumėm laimę.
Materiali laimė niekaip negali užpildyti sielos. Tu gali gyventi prabangiausiose vilose, Niujorko prabangiame rajone su krūva patogumų ar jachtose, kiekvieną dieną turėti skirtingą moterį ir valgyti skaniausius patiekalus, kiekvieną dieną judėti į skirtingą miestą kaip karalius, bet tu vis tiek nebūsi patenkintas. Tikroji laimė kyla iš sąjungos su Aukščiausiuoju. Ji neateina atskyrus save nuo Kūrinijos ir Kūrėjo. Tik sujungus save meilės ryšiais su Kūrinija ir Kūrėju ateina ta laimė.
Laimė tai yra meilė. Bhakti jogos procesas duoda meilę, vysto laimę. Yra lygybės ženklas tarp jų. Kuo daugiau atsiranda meilės Kūrinijai ir Kūrėjui, tuo daugiau laimės patiri.
www.sankirtana.lt