Mistines patirtis vaikystėje išgyvenęs vyras atsakymus rado vedinėje filosofijoje

Data

Andrius Vyšniauskas (35 m.) su žmona Greta gyvena Ukmergėje, augina sūnų. Besidomintis psichologija, filosofija, muzika, literatūra, filmavimu vyras vaikystėje sukdavo galvą kaip sudėtas šitas pasaulis, ieškodavo atsakymų į egzistencinius klausimus. Ukmergės kraštotyros muziejaus darbuotojas dalinasi savo patirtimis ieškant dvasingumo.

Mistinės vaikystės patirtys

Nuo mažens man rūpėjo klausimai kodėl mes esame, kas bus po mirties, kur pasaulio ribos, kas yra siela…

Prisidėjo sapnai, kuriuose matydavau ateitį. Po mėnesio ar po keleto dienų įvykdavo tai, ką sapnuodavau. Nerasdavau atsakymo, kodėl vyksta tokie dalykai ir kas čia per pasaulis, kad galima matyti ateitį. To kontroliuoti aš negalėjau. Atsakymų rimtų ir aiškių niekur nerasdavau, ir mane tai varė į neviltį. Nuo 13 m. iki pažinties su vedine filosofija gyvenau lengvos formos banguojančioje depresijoje. Atsakymų stygius neleido rasti prasmės gyvenime. Kiek informacijos begaudavau, man kažko trūko.  

Interneto atsiradimas atvėrė galimybes

Aiškesni ieškojimai prasidėjo 16-17 m., kai daugiau laiko leidau internete. Sėdėjau naktimis prie kompiuterio ir ieškojau atsakymų, net neaišku kokių. Pirmiausia užsikabinau už šaltinių, pasakojančių apie išėjimą iš kūno, astralines keliones, kažkiek apie sielą. Gotų subkultūra gal ir niekaip nesusijusi su dvasiniais ieškojimais, bet tada Lietuvoje sklandė „undergroud“ žurnaliukai, orientuoti į muziką, madas, gyvenimo stilių, maištingumą. Vienam iš jų buvo paminėta siela. Kiekvienas esame siela. Daug gotų domėjosi šiais klausimais. Tuo metu susipažinau su baltų tikėjimu, filosofija, pagonybe, galiausiai ir su modernia filosofija. Menai ir studijos kolegijoje, supažindinę mane su budizmu ir daoizmu, davė rimtą pastūmėjimą ieškoti toliau.

Savižudybių skaičius aplink

Taip likimas sudėliojo, kad savo gyvenime išgyvenau ne vieną aplinkinių žmonių netektį, kai buvo pasirinkta savižudybė. Mokyklos laikais mano trijų klasiokų tėvai nusižudė: vienas pasikorė, kiti du nusišovė, paauglystėje kartas nuo karto išgirsdavau apie bendraamžių savižudybes, kolegijos laikais mano pirmo kurso draugas irgi nusižudė. Tai sukėlė daug klausimų. Pažadėjau sau, kad aš negyvensiu šiaip dėl egzistavimo, o stengsiuosi suprasti kaip reikia gyventi, kam skirtas šitas gyvenimas.

Visi džiaugsmai pavirsdavo nusivylimu

Vakarėliai su alkoholiu ir merginomis atėjo į mano gyvenimą kartu su bendraamžiais. Su draugais tranzuodavau po Lietuvą, grodavome gatvėse, šėldavome ar patys grodavome neformalų koncertuose tarp depresuojančių, pasiklydusių paauglių, pankų, gotų, metalistų, ieškančių gyvenimo prasmės. Mane tai įtraukdavo, nes matydavau, kad prasmės ieškotojų yra daug. Tačiau po visų tų vakarėlių beprasmybės jausmas vis tiek sugrįždavo.

Perversmas sąmonėje

Į rankas man pakliuvo plona Šrilos Praphupados knyga „Tobuli klausimai – tobuli atsakymai“. Niekaip negalėjau suvokti, kad autorius yra senas žmogus. Aš galvojau, kad visi suaugę žmonės yra įklimpę į materiją, o dvasiniais ieškojimais gali užsiimti tik vaikai ir paaugliai. Į senuką Prabhupadą žiūrėjau su nuostaba, nes jis man pasirodė nebijantis nei gyvenimo, nei mirties. Labiausiai įstrigo pati knygos pradžia, kur buvo parašyta: „Dievas yra visų patraukliausias“. Tai sukėlė didžiausią perversmą mano sąmonėje. Nes mūsų kultūroje Dievas įsivaizduojamas arba kaip visur esanti energija, arba kaip rūstus, kažkur toli esantis valdovas. O jei ne rūstus, tai labai tolimas geradaris. Nustebau, kad Dievas pateikiamas kaip visų patraukliausias, kad visas grožis ateina iš Dievo. Man, kaip menininkui, tai labai rezonavo.

Tikrų žmonių pavyzdžiai ir autoritetai

Vedinė filosofija man leido pažinti žmones, kurie laikosi jos principų. Pirmą kartą sutikau tokius, kurie gyvena vedini kilnių tikslų, norėdami padėti kitiems. Šie autoritetai gauna išmintį ir stiprybę iš filosofijos, jie gali susidėlioti savo gyvenimą ir dar turi jėgų padėti kitiems. Pagaliau radau žmones, kurie turi aukštesnių tikslų, gyvena dorybingai ir padeda kitiems tai pasiekti.

Vedinė filosofija man atsakė į visus klausimus, kurie kankino nuo pat vaikystės: kas yra siela, kas yra Dievas, kas tai – materialus pasaulis ir kokia jų visų paskirtis. Sužinojau, kad siela yra amžina ir nemiršta mirus kūnui, kad ji gali megzti artimą ryšį su Dievu. O šitas pasaulis, kad ir koks jis sunkus ar sudėtingas atrodytų, tai yra tobula mokykla mokytis meilės, bei pažinti Dievą.

Įgytos žinios man labai padėjo suvokti savo pašaukimą, išlaisvino iš baimių ir nerimo, padėjo išvystyti įdomų ir prasmingą gyvenimo būdą. Žmonės, su kuriais dabar bendrauju – gyvas kultūros pavyzdys kaip galima smagiai, blaiviai gyventi visuomenėje ir turėti daug bendraminčių, kurti dvasingas šeimas, gyventi prasmingą gyvenimą atliekant savo žemiškas pareigas, burtis ir šlovinti Dievą.

Vedinė filosofija padėjo tą trūkstamą tašką ieškant atsakymų, kas gi padaro žmogų laimingą apskritai.

www.sankirtana.lt

Nuotraukos A. Vyšniausko asm archyvas

Daugiau
straipsnių