Į alkoholio liūną klimpusį muzikantą ištraukė degraduojantis bendramokslis

Data

Vilnietis Paulius Adomėnas (34 m.) su žmona augina du vaikus. Sauliaus Prūsaičio ir „Inkilai“ grupėse grojantis muzikantas, baigęs muzikos ir teatro akademiją, gitara groja nuo 12 metų. Vyras, koncertavęs su „Saulės kliošu“, Jurga Šeduikyte, Leonu Somov ir Jazzu, įvairios alternatyvios muzikos atlikėjais bei grupėmis, besidomintis garso inžinerija, dalinasi savo dvasinio gyvenimo paieškos istorija.

Nutildyti vaikystės pokalbiai su Dievu

Kaip ir dauguma visuomenės žmonių, gyvenau įprastą gyvenimą: ėjau į mokyklą, domėjausi kompiuteriniais žaidimais, lego, vėliau atsirado svajonė sieti gyvenimą su muzika. Šeimoje nebuvo religingų žmonių, tačiau esu krikštytas. Nebuvo ir vegetarų.

Pradinėse klasėse, man patikdavo tikybos pamokos. Prieš miegą bandydavau kalbėtis su Dievu, nors nelabai suprasdavau, su kuo kalbu: gal su protu. Bet lyg maldoje prašydavau kažko, bandydavau megzti pokalbį, iš vidaus kažkas plaukė. Po kurio laiko užsipildė gyvenimas televizoriumi, įvairiais norais, troškimais, Dievas tapo mitologine būtybe, kažkuo netikru. Lyg Kalėdų senelis, apie kurį visi kalba, kad jis yra. Vaikai tiki, o suaugusieji žino, kad tai – apgavystė.

Mistinė literatūra

Mama turėjo draugą, besidomintį mistine literatūra. Jo dėka mūsų namuose ėmė rastis knygos apie reinkarnaciją, astrologiją, kitus nepaaiškinamus reiškinius. Paėmęs knygą apie reinkarnaciją, ant jos galinio viršelio perskaičiau trumpą Indijoje nutikusią istoriją apie berniuką ir mergaitę. Pasakojimas mane labai sudomino. Jame rašoma apie gimdymo metu mirusią moterį, kurios naujagimis sūnus išgyveno. Neužilgo gretimame kaime gimė mergaitė, kuri paaugus atsiminė, kad kaimynystėje gyvena jos sūnus. Kai jie susitiko, mama buvo jaunesnė už sūnų.

Laukinį gyvenimą klubuose sustabdė lūžusi ranka

Paauglystėje pradėjau groti klubuose. Kaip ir būdinga muzikantams, pradėjau svaigintis. Nuolatiniai vakarėliai po koncertų, barai po barų… Ta aplinka traukė. Kartą su viena grupe laimėjome vienos kavinės skelbtą konkursą – 1000 litų pragerti ir pravalgyti toje kavinėje… Čia ir prasidėjo mano laukinis gyvenimas, savaitgaliai baruose.

Nusivažiavau iki to lygio, kad girtas nebeišlipdavau savo stotelėje, autobusas vežiodavo mane po naktinį Vilnių… Kartą, supratęs, kad autobusas jau visai kitoje miesto pusėje, skubėjau lipti iš jo. Nes per stotelėje atidarytas duris pamačiau kitoje gatvės pusėje atvykusį man reikalingą autobusą. Gatves skyrė atitvaras, per kurį buvo galima peršokti arba perlįsti. Paskutinę akimirką nusprendžiau, kad šoksiu per viršų. Nesuvaldžiau kūno, kritau, žąsto vietoje lūžo ranka, užsilenkė į kitą pusę. Šoko būsenoje nepatikėjau, kad taip gali būti. Ranką grąžinau atgal. Pribėgau prie man reikalingo autuboso, daužiau duris, tačiau jis manes neįleidęs nuvažiavo. Stovėjau ir nežinojau, ką daryti. Atsisėdau ant suoliuko…

Galvoje ėmė suktis visokie scenarijai. Aš vienuoliktokas, mokausi gimnazijoje, noriu groti gitara, sieju savo ateitį su ja. O čia nulūžo ranka.,. Nežinojau ar čia pagydoma, ar man ją amputuos. Išsigandau.  Tada priėjau prie nepažįstamo žmogaus ir paprašiau, kad iškviestų man greitąją pagalbą.

Šis momentas mane sustabdė. Nebegalėjau keletą mėnesių groti, buvau visas sugipstuotas, iš po gipso kyšojo tik galva, dešinė ranka ir kojos. Gyvenimas sustojo. Nuėmus gipsą, dar mėnesį vaikščiojau negalėdamas valdyti rankos. Ėmiau mąstyti apie aukštesnę būtį. Supratau, kad viskas yra labai trapu. Bet kurią akimirką gali viskas pasibaigti, bum ir viskas. Supratau, kad galėjau žūti, kaklą susilaužyti, invalidu tapti. Įvyko lūžis ne tik tiesiogine, bet ir subtilia prasme. Tačiau tai buvo laikina…

Dar gilesnė duobė

Pamažu vėl viskas užsimiršo, mane pakvietė groti į „Saulės kliošą“. Tuos tris metus gėriau dar daugiau ir dažniau. Nakvodavau pas nepažįstamus žmones, nepažįstamose vietose, esu lipęs per langą į antrą aukštą. Šiaip, gyvenime esu intravertas, mažai bendraujantis, drovus, uždaras, bet kai išgerdavau, pavirsdavu kitu žmogumi, tapdavau nevaldomas. Kas kartą per išgertuves ko nors prisidirbdavau: sudaužydavau, įžeisdavau, su moterim santykiai nesiklostė. Vieną rytą lyg niekur nieko žiūriu į draugą, o jis piktai dėbteli į mane: pasirodo važiavom autobusu, aš apsivėmiau, mus išmetė. Iškvietė taksi, aš privėmiau taksi, išmetė ir iš ten. O aš klausau, lyg ne apie mane visa tai.

Ėmė graužti sąžinė. Bandžiau negerti, du tris mėnesius laikydavausi, bet viskas kartodavosi: aplinka ta pati, draugai tie patys, niekas nesikeičia. Ir nuslysti vėl…

Girtas vizitas į paskaitą apie budizmą

Kartą lengvai išgėrus viena draugė pakvietė apsilankyti paskaitoje apie budizmą. Sėdėjau, klausiau, nelabai atsimenu, ką kalbėjo, bet man patiko. Kažkas buvo apie mirtį, budizmo principus. Pradėjau domėtis budizmu, knygynuose ieškojau religinio skyriaus ir peržiūrinėdavau ten esančias knygas. Nusipirkau vieną kitą ir pradėjau skaityti. Taip pat labai susidomėjau Dao, Lao Dze, trumpi eiliuoti eilėraštukai, bet juose gyvenimo išmintis, pamokymai.

Su niekuo nesikalbėjau šia tema, pats skaičiau, domėjausi, kiek buvo įmanoma. Pradėjau painiotis tarp budizmo krypčių, man norėjosi pasirinkit vieną, aiškią kryptį ir praktikuoti. Mane traukė Dao, bet mano žinios buvo viso labo tik iš trijų knygų, internete beveik nieko neradau. Kreiptis į bendruomenes nedrįsau.

Nepažįstamas vyras su dvasine literatūra

Kartą po koncerto ėjau į autobusų stotį. Važiavau pas mamą už miesto. Prie įėjimo į stotį mane sustabdė vyras. Sakė turintis dvasinės literatūros. Ir jis man padavė į rankas Šrimad Bhagavatam 1 dalį, II tomą. Sakiau, kad man įdomu. Davė dar vieną knygą apie Praphupados biografiją. Nuvažiavęs pas mamą, jai parodžiau knygas. Pasižiūrėjusi pasakė, kad nieko gero, krišnaitai.

Pavarčiau jas, paskaičiau kažką tokio, kad visuomenę sudaro šudros, vaišijai, kšatrijai, brahmanai, apie jų pareigas. Nelabai supratau, pasirodė sudėtinga, užverčiau ir padėjau abi knygas į lentynas. Jos ten gulėjo apie tris metus. Praeidamas pro šalį vis žvilgerėdvau į užrašą ant nugarėlės „Prabhupada“. Hm… kas čia per Prabhupada…

Degraduojantis bendramokslis nustebino staiga metęs gerti ir rūkyti

Muzikos akademijoje, kur mokiausi, mokėsi dar vienas vyrukas, vyresnis už mane 10 metų. Jis studijavo magistro programą, aš – bakalaurą. Nebuvom draugai, bet kartas nuo karto prasilenkdavom. Pamenu, kad jo gitaros stygos būdavo aprūdiję, pats – kažkoks nešvarus. Žiūrėdamas į jį galvodavau, kad na, aš išgeriu, nesąmones darau, bet jis panašus į tikrą alkoholiką. Trumpo laiko klausimas, kada jis visiškai pavirs asocialiu, degradavusiu žmogumi.

Jis man patardavo dėl grojimo. Mėgdavo pakalbėti kažkokiais filosofiniais klausimais, rūkė. Laimonas, toks bendramokslio vardas, sykį pakvietė mane kartu pagroti su grupe „Happyendless“ viename renginyje. Ėmėm bendrauti dažniau. Po kokių metų jis metė rūkyti, gerti ir aš nustebau. Jisai? Sugebėjo? Juk visiškas asocialas. Vėliau paaiškėjo, kad jis pradėjo praktikuoti bhakti jogą. Stebėjau jį, mane tai labai sužavėjo…

Vėliau gavau pakvietimą groti šioje grupėje nuolat.  Supratau, kad tai buvo ženklas. Išėjau iš „Saulės kliošo“. Laimis jau po pirmo koncerto pradėjo pasakoti visokias kosmines istorijas apie Brahmą, Šivą, apie Šventą vardą, Krišną ir taip prakalbėjome apie tris keturias valandas. Galbūt pusės ar net daugiau nesupratau, bet kažkas labai traukė ir tuo pačiu jis man patvirtino, kad vegetarizmas – gerai.

Visus taškus ant „i“ sudėliojo knygos

Laimis davė man knygą „Tobuli klausimai – tobuli atsakymai“. Ir man pamažu ėmė viskas dėliotis į vietas.  Įvyko didysis AHA, patvirtinimas, ženklas, kad ne veltui aš noriu alkoholio ir mėsos atsisakyti. Atsisakydamas šitų dalykų tampi sąmoningesnis, tobulesnis, nesuteiki kančios kitoms gyvoms būtybėms. Laimis tapo mano draugu ir patarėju, mokytoju, su juo ėmiau tartis įvairiais klausimais. Jis mane ir nuo kiaušinių atkalbėjo,  į šventyklą atsivedė.

Šventykloje galėdavau valgyti nepaprastai skanų maistą, nereikėjo namie virtis grikių ar plikytų ryžių be skonio, Tai man labai padėjo. Pamatęs kitaip gyvenančių žmonių, supratau, kad be alkoholio gyventi įmanoma. Visi aplinkui: tėvai, artimieji buvo šokiruoti pirmiausia dėl to, kad metęs gerti tapau vegetaru. Gąsdino, kad bus blogai, sirgsiu. Antras didelis šokas dar stipresnis kai apsisprendžiau kartoti maha mantrą. Slapta namuose, virtuvėje pasisplėpęs nuo tėvo kartodavau ją. Supratau, kad visi ženklai susidėliojo į vietas, nuo tos rankos lūžio iki budizmo paskaitų, nuo to, kad man reikėjo vieno kelio, bendruomenės ir aš tai radau čia.

„Tobuli klausimai – tobuli atsakymai“ mane paveikė. Perskaitęs, kad mes esame siela ir kad ji niekada negali mirti, kad jos negalima nei perpjauti, nei sudeginti, nei paskandinti, kad esame amžini mane paveikė labai stipriai. Atrodė, kad depresija, niūrumas, liūdesys, laikinumo pojūtis, pasitraukė į šoną, Nurimau sužinojęs, kad aš  amžinas. Čia juk paslaptis, didelė paslaptis. Jutau tą paslaptį atsiskleidęs.

www.sankirtana.lt

Nuotraukos Pauliaus Adomėno asmeninis archyvas

Daugiau
straipsnių