Vladas Minčiūnas (63 m.) gimė Vilniuje, gyvena Butkiškės kaime, Kelmės rajone įsikūrusioje Naujosios Gokulos bendruomenėje. Kad suspėtų nudirbti visus darbus ir atlikti pareigas, jau 7 m. kiekvieną rytą Vladas keliasi prieš trečią valandą ryto, o sekmadieniais – truputėlį po dviejų. Vyras sutiko pasidalinti savo dvasinio gyvenimo atradimo istorija.

Rytinės valandos skirtos dvasinei praktikai

Mano rytas prasideda nuo dvasinės praktikos. Yra materiali praktika, – normali visiems žmonėms. Tai veikla, kuri apspręsta mūsų kūno poreikių, iš kurių gimsta įvairūs troškimai. Siekdami tuos troškimus patenkinti, mes daug dirbame ir tam atiduodame visas jėgas. Tai filosofijos: „Aš esu šis kūnas ir aš noriu būti laimingas“ rezultatas. Dvasinė veikla leidžia žmogui suprasti, kad jis nėra šis kūnas, kad jis yra siela, neatsiejama Dievo dalelė. Ir tam, kad tai būtų galima realizuoti, yra atitinkama veikla. Nuo pat ankstyvo ryto ta veikla ir stengiuosi užsiimti. Rytinės valandos – ypatingai svarbios. Dvasinės praktikos esmė yra visada atsiminti Dievą ir niekada jo nepamiršti. Tai turėtų būti nepertraukiamas procesas, tai – mano siekiamybė. Todėl aš stengiuosi pradėti dieną užduodamas gerą pradžią, teisingą kryptį.

Kankinantis nepasitenkinimo jausmas

Kažkada buvau eilinis žmogus su visiems pažįstamais rūpesčiais ir džiaugsmais. Stengiausi vykdyti šeimynines, socialines pareigas, kaip ir visi. Gyvendamas santuokoje vis labiau ėmiau pastebėti, kad nei manim patenkinti, nei aš patenkintas. Jaučiau nuolatinį vidinį nepasitenkinimą, kad ir ką turėčiau, vis tiek man negana, negerai. Tokia deficito savijauta, bjaurus stovis. Pradėjau galvoti ir ieškoti kodėl taip yra: lyg tai atlieku pareigas, gyvenu taip, kaip visi „normalūs žmonės“, galbūt kažką ne taip suprantu ir to pasekoje neteisingai elgiuosi. Pradėjau domėtis įvairiom filosofijom ir galų gale atsiverčiau šventą raštą.

Įkvėpė šventas raštas

Tos mintys, mokslas įkvėpė. Supratau, kad mes nesame šitie kūnai, kad tai mašinos, kuriomis mes važiuojame, kad esam amžinos sielos. Ir mūsų, kaip sielų, tikslas – atstatyti ryšį su Dievu. Krikščioniškoje maldoje prašome Dievo kasdieninės duonos. Kokios ten duonos prašom? Juodos, baltos? Ta duona – mūsų ryšys su Dievu. Bet aš nemačiau pavyzdžio, kuriuo galėčiau sekti. Tuo metu šiek tiek uždarbiaudavau grodamas laidotuvėse. Esu muzikantas. Tekdavo matyti daug kunigų. Ir aš labai retą sutikdavau, kuris su visišku atsidavimu sekė Kristaus mokslu. Tai mane skaudžiai nuvildavo. Man reikėjo matyti to įkvepiančio mokslo pavyzdį.

Nesuprantama knyga

Tuo metu gyvenau medicinos mokyklos bendrabutyje. Vieną gražią dieną bibliotekininkė pasiūlė man knygą, žinojo, kad aš domėjausi visokiom filosofijom. Tai buvo Bhagavadgita.

Aš kaip savaitę nevalgęs puoliau tą knygą skaityti, bet ji buvo tokia nesuprantama… Skaitydavau valandą, dvi ir man iš ausų pradėdavo virsti dūmai. Tiesiog krisdavau ir miegodavau. Atsibudęs išgerdavau stiprios juodos arbatos ir vėl skaitydavau. Ir vėl krisdavau. Taip per savaitę perskaičiau. Ir kas man labiausiai įstrigo buvo žinia, kad Brahma, tas rupūžė visatos kūrėjas Brahma gyvena 311 trilijonų žmogiškų metų…. Kilo baisus pavydas.

Truputį daugiau supratau perskaitęs Bhagavadgitą vienuoliktą kartą. Sekantis žingsnis – man reikėjo pamatyti tuos žmones, kurie šitą mokslą praktikuoja. Šiauliuose buvo šventykla, adresas užrašytas knygoje. Bent tris kartus ėjau tuo adresu ir nieko neradau. Tada supratau, kad turiu atlikti kokią nors askezę, atiduoti Dievui kažką nesavanaudiškai, kad gaučiau priėjimą prie jo.

Neužtenka vien tik mūsų pastangų

Buvau subūręs pučiamųjų ansamblį. Prieš Kalėdas pagrojom prieš mišias keturiose bažnyčiose. Tai buvo sąmoninga mano veikla, skirta Dievui patenkinti. Tik dabar suprantu, kad tai – bhakti joga. Kai tai padariau, atsivėrė akys. Man net dabar keista, kaip aš galėjau nesuprasti ir nepamatyti kur yra šventykla, kurios ieškojau. Gyvenime neužtenka tik mūsų pastangų, reikalinga Dievo sankcija. Kiek žmonių nori būti laimingi, turtingi? Ir kiek iš jų tai realizuoja?

O sankciją gauni tada, kai patenkini tą, kuris duoda sankcijas. Tada pirmą kartą susitikau su vadinamais krišnaitais.

Mano progresas buvo labai vangus, nieko nesuprasdavau. Po truputį pradėjau kartoti mantrą. Ypatingai didelį postūmį man padarė susitikimas su bhaktu, kuris gyveno Panevėžyje. Pas jį vieną kartą į mėnesį vykdavo programos. Atvykęs su draugais pamačiau jo veidą. Veidas – sielos veidrodis. Pamačiau pačias nuostabiausias žmogaus savybes. Buvau taip sužavėtas juo, kad mano širdyje gimė troškimas: ir aš tokiu noriu būti toks, kaip jis. Nuo tada prasidėjo rimtesnė mano dvasinė praktika, ėmiau daugiau bendrauti su bhaktais, daugiau skaityti.

Nesutarimai šeimoje

Labai svarbu, su kokiu motyvu yra kuriama šeima. Ar daug žmonių kuria šeimą keldami sau tikslą savo partnerį padaryti laimingu? Dažniausiai tikimasi su tuo žmogumi tapti laimingesniu pačiam. Toks tikslas suteikia mažai vilties, kad šeima išsilaikys ilgiau. Kai pradėjau daugiau dėmesio skirti dvasinei praktikai, pareigų šeimoje neapleidau. Aš net pradėjau daugiau pinigų uždirbti, ėmiau maitintis vegetariškai, pradėjau pats maistą gaminti. Nes prieš tai mokėjau tik kiaušinį išvirti. Žmonai buvo skaudu, kad iš jos atėmiau samtį. Jai nepatiko naujovė, ji gamindavo savo patiekalus. Be to, aš maistą jau pirmiausiai siūliau Dievui, o jai tai atrodė nepriimtina. Bet tai būtų buvęs menkniekis. Aš nustojau vartoti alkoholį ir man neberūpėjo baliai. Žmonai manęs ėmė gėdytis. Aš galėjau švelniau ir subtiliau visa tai pateikti, tačiau tuo metu nemokėjau Santuokos nutraukimas buvo labai stiprus sukrėtimas gyvenime.

Pasiėmiau tik savo tapkes ir išvažiavau į susikaltą trobelę kaime. Ten gyvenau beveik 12 metų. Vienam buvo per daug sudėtinga praktikuoti, supratau, kad vienas lauke – ne karys. Iš šalies geriau matosi, ką neteisingai darai. Ir kartą bičiulis pasiūlė atvažiuoti į Naująją Gokulą.

Bhagavadgita paaiškina kaip spręsti kylančias problemas

Bhagavdgitoje yra tai, ko nėra kitose knygose. Čia sudėta esmių esmė. Viešpats pasakoja apie visas jogos sistemas savo draugui, pakliuvusiam į sudėtingą situaciją gyvenime. Tai tinka ir mums, kai atsiduriame sunkiose gyvenimo situacijose. Tai vadovas, kaip reikia spręsti problemas, kaip jos iš esmės turi būti sprendžiamos.

Pvz., joje rašoma: „Veikla turi būti atliekama kaip auka Vishnu, kitaip ji bus vergystės materialiame pasaulyje priežastis. Todėl, o Kunti sūnau, atlik savo nurodytas pareigas patenkindamas Jį, ir visada būsi laisvas“. Veikla turi būti atliekama kaip tarnystė Dievui, kitaip ji bus vergystės priežastis. Mes negalim neveikti, bet mūsų motyvacija turi būti skirta savo veikla patenkinti Dievą.

Tarkime, karo metu kuo daugiau priešų kareivių nužudai, tuo tau daugiau medalių užkabina. Pamėgink ne karo metu nuskriausti ką nors, tave į kalėjimą geriausiu atveju pasodins. Kodėl tokie priešingi rezultatai? Ir ten žudymas, ir čia žudymas. Pirmu atveju motyvacija – to reikalauja mūsų autoritetai, karo vadai. Ir jie prisiima atsakomybę. O antru atveju – mūsų pačių norai. Vadinasi, mes patys ir turim atsakyti už pasėkmes.

Iš tiesų, Bhagavadgita paaiškina, kaip išspręsti visas žemiškas problemas, tačiau klausimas yra, kiek informacijos žmogus gali priimti.

www.sankirtana.lt

Nuotraukos: asm. V. Minčiūno archyvas