Kaunietė Eglė Kudriavceva (26 m.) vadovauja prieš metus kartu su vyru įsteigtai įmonei „Džaganathos gardumynai“. Moteris gamina nepaprastai skanius tortus, saldumynus, samosas. Nuo 11 metų gyvenusi Norvegijoje ir Švedijoje profesionali gatvės šokių atlikėja Eglė sutiko pasidalinti savo istorija ieškant dvasingumo.

Šokis gelbėjo nuo nepasitikėjimo savimi

14 metų pradėjau šokti hiphopą. Baigusi mokyklą norėjau šokti profesionaliai, nes visas mano gyvenimas sukosi apie šokius. Įstojau į privačią gatvės šokių mokyklą, tapau šokių mokytoja: mokiau vaikus šokti, spektaklius kurdavome lyg teatruose. Gyvendama Švedijoje mokiausi šokti dar subtilesnių dalykų. Hip-hopas, breikas, lokingas, popingas, house gatvės šokis buvo mano gyvenimas, ten buvau aš ir nieko kito man nereikėjo. Visada buvau lyg pilka pelytė, o šokis mane gelbėjo nuo nepasitikėjimo savimi.

Intensyvios treniruotės pakenkė sveikatai

Paskutinieji metai Švedijoje buvo labai intensyvūs, fizinis kūnas neištempdavo: ryte nuo 9 val iki 14 val. krūvis, po pietų irgi ekstra užsiėmimai. Neįvertinau krūvio ir kūnas pasakė „stop“: prasidėjo sąnarių, gerklės skausmai, uždegimai. Nežinau net kas ten buvo, bet buvo taip blogai, kad galvojau, jog mirsiu. Tada atėjo labai aiškus supratimas, kad reikia kažką keisti.

Mano mama visada domėjosi apie sveikatą, mitybą, apie dvasingumą. Ji man siūlė įvairius būdus kaip atsikratyti ligų ir kelti savo sąmoningumą. 

Sesės pokytis šokiravo

Mano sesuo, mama ir senelis vienais metais dalyvavo  sveikuolių rengiamoje sveikatingumo stovykloje. Sesuo buvo mėsavalgė. Mane šokiravo, kai po stovyklos ji metė valgyti mėsą ir pasiūlė visiems pabūti vegetarais. Buvo šokas, kaip ta stovykla galėjo pakeisti sesę. O kitais metais aš jau pati dalyvavau regėjimo gerinimo stovykloje ir po jos tapau vegetare. Stovyklos padarė mus vegetarais. Grįžusi į Švediją klausiausi Dariaus Ražausko, Anantaros paskaitų. Kadangi jaučiausi gerai, vėl pradėjau šokti.

Kelias vedė į vienuolyną

Paskui mano mama padovanojo Radhanatha Swamio knygą „Kelionė namo“. O aš mėgdavau Harį Poterį, fantastines knygas, pradėjau skaityti ją kaip fantastinę knygą. Negalėjau patikėti, kad tikras žmogus galėjo visa tai patirti. Tik vėliau sužinojau, kad tai yra vienuolio biografija. Vėliau mama davė Bhagavadgitą ir sakė, kad čia yra pati geriausia knyga, kad joje – visi atsakymai. Sakė: „Atsiversk bet kokį puslapį ir rasi visus atsakymus, kurių tau reikia duotu momentu.“

Kartu su mama ir sese lankėmės Anantaros seminaruose, kuriuose jis kalbėjo apie moteriškumą, kvietė pagyventi šventykloje, dalyvauti jo organizuojamose stovyklose. Nuvykome į vasaros stovyklą visos trys.

Po jos sesė nusprendė gyventi vienuolyne. O aš negalėjau, nes turėjau darbą Norvegijoje. Sesuo pasakodavo apie vienuolyną kaip apie kitą pasaulį: ir džiaugėsi, ir verkė tuo pačiu metu. Nebuvau mačiusi jos tokios entuziastingos. Po mėnesio mečiau vasaros darbą Norvegijoje, mečiau mokyklą Švedijoje, nors buvo likę mokytis tik metai. Vienuolyne gyvenau du metus.

Iš berniuko virtau moterimi

Vienuolystės metai davė labai daug. Pradėjau daugiau pažinti Dievą: rytinės pamaldos, įvairiausios programos, festivaliai, Anantara daug veiklų sugalvodavo.

Per dvejus metus pasikeičiau, nebebuvau berniukas, pradėjau moteriškėti. Iki to laiko niekada nenešiojau sijonų. Man patiko ir vis dar patinka būti moterimi. Tai visai pakeitė mano sąmonę, tuo pačiu ir sveikata pradėjo tvarkytis, dingo baimės, atsirado daugiau atsakymų į vidinius klausimus. Niekas man anksčiau negalėjo atsakyti kas yra Dievas, iš kur jis, o čia radau atsakymus.

Šokių nebemokinu, nepraktikuoju. Kūne tie judesiai yra, tačiau jausmas visai kitoks. Būti moterimi tapo lengva ir malonu.

Su vyru supažindino vyresnieji

Vieną dieną Anantara manęs paklausė ar aš galvoju apie šeimą, ar ir toliau norėčiau gyventi vienuolyne. Sakiau jaučianti, jog esu šeimos žmogus ir norėčiau ateityje ją kurti, kad vienuolynas nėra mano gyvenimo tikslas. Tuomet jis pasakė, kad yra vyras, kuris manimi domisi ir paklausė aš norėčiau su juo susipažinti. Ėmėme bendrauti, greitai ištekėjau, jau trys metai kaip esame kartu: laimingi, mylintis, turintys vieną tikslą ir žiūrintys viena kryptimi.

www.sankirtana.lt

Nuotraukos Eglės K. asmeninis archyvas