Pirmos meilės kančios ir pragerta gitara žinomam muzikantui tapo naujo gyvenimo pradžia

Data

Laimonas Jančas (43 m.) gyvena Vilniuje, su žmona augina 6 m. sūnų. Grupės „Inkilai“ muzikantas ir dainininkas groja gitara su Sauliaus Prūsaičio grupe, moko vaikus A. Noviko džiazo mokykloje. Vyras sutiko pasidalinti savo dvylikos metų patirtimi ieškant dvasingumo.

Muzika nuo pat vaikystės

Nuo pat vaikystės gyvenau su muzika: tėtis buvo muzikantas, muzikos mokytojas, o mama – kultūros darbuotoja. Baliai, vestuvės, dainų šventės, muzikos mokykla, visokios liaudies šventės, – visa mano vaikystė persmelkta muzikiniais renginiais. Paauglystėje ėmiau kurti pats, subūrėm grupę, pradėjau mokytis specialioj muzikos mokykloje. Grojom pankroką, grunge roko stiliaus kūrinius.

16-17 m. pradėjau groti gitara, svarbiausiu tikslu tapo įvaldyti gitarą, muziką, išmokti kažką, sukurti ir pakoncertuoti.  Šalia visada buvo apmastymai, egzistenciniai klausimai nedavė ramybės. Kartą vaikščiodamas Kaune klausiausi Nirvanos ar Fojė ir ėmė plaukti mintys apie tai, kas čia vyksta, kaip čia kas gyvenime yra, kodėl yra kaip yra. Tas jausmas kaip migla ir liko: lyg gyvenu, darau kažką, groju, bet mintys ir toliau sukosi galvoje.  Ypač tai sustiprėjo po nelaimingos pirmos meilės. Man buvo šokas kodėl nepavyko, kodėl taip stipriai mane paveikė. Aš viską turėdavau ilgai aiškintis pats: kodėl, kas kaltas, kas nekaltas. Supratau, kad būties klausimai glūdi kažkur giliai.

Pasikeitė tėtis

Su draugais prie butelio, gerdami mes filosofuodavom įvairiom temom, kalbėdavom apie Remarko, Nyčės, Šopenhauerio, Kamiu kūrinius. Kažkas pasiūlė paskaityti vedas. Tuo pačiu metu mano tėtis pradėjo praktikuoti Krišnos sąmonę. Aš jo klausdavau įvairių klausimų, jis atsakydavo taip, kad atsakymai keldavo mano pagarbą. Be jokio farso sugebėdavo papasakoti, atsakyti aiškiai ir išmintingai. Aš visada buvau šalia, mačiau kaip jis pasikeitė. Pirmiausiai tėtis pradėjo kitaip valgyti. Ajurvedinės rekomendacijos padėjo jam atsikratyti akmenų šlapimo takuose. Namuose tvyrojo visiškai kita energija. Jam grojant jausdavau, kad ten jau yra kita vibracija. Niekas manęs nespaudė. Peržiūrėjau visus filmus, kuriuos žiūrėjo jis.

Lūžis – pragerta gitara

Pradėjau skaityti budistų, Vydūno raštus, dvasinę literatūrą, man labai patiko. Pamačiau sąsają su tuo, ką pasakodavo tėtis. Kartą guliu pagiringas, galva važiuoja, o tėtis klauso Prabhupados paskaitos. Galvoju, brač, gerai ten šneka. Prabhupados mokiniai buvo išleidę kompakinį diską su mantrom, tėtis duodavo man jį paklausyti. Po truputį pradėjau jausti prielankumą visai tai kultūrai. Mačiau, kad ten yra kažkokia šviesa.

Kai pijokauji, kalba yra labai paprasta, tačiau aš draugams prie alaus bokalo pasakodavau: „Žinok, Prabhupada sako taip ir taip“. Iš tos sferos turėjau ką papasakoti. Manęs draugai klausė, o tie pasakojimai ir man pačiam tapo naudingi: pasakoji, pasakoji ir ateina mintys apie rūškanas nesėkmes su moterimis, karčias patirtis. O vedinė kultūra aiškiai sako, ką ir kaip reikia daryti tokiose situacijose. Nejučia pradedi galvoti, gal rimtai verta gyventi kitaip. O kai susikaupia ta patirtis, kai pasieki piką „tusovkėse“ ir beprasmiškame gyvenime, kai pamatai, kad jau viskas, tada įvyksta lūžis.

Mano lūžis buvo tada, kai pragėriau bosinę gitarą, kurią man nupirko tėtis. Galvojau, kaip pranešti jam apie tai. Ir, kaip tyčia, mieste, Radhajatros šventės metu susitikau tėtį, pranešiau naujieną. Stipriai nustebau, kad jis neįsižeidė, kad nesupyko ir tepasakė: „Gerai, kad galvos nepragėrei“, pakvietė prisijungti kartu su juo prie šventinės eisenos. Truputį kartu su jais paėjau ir vėl patraukiau savo keliais.

Įžadai negerti

Po to praėjo daug laiko, daug nesąmonių dariau, bet visada širdyje nešiausi kažką. Karma veikia, nieko negali padaryti, tačiau atėjo momentas, kada nustojau vartoti alkoholį.

Mano vienas draugas muzikantas, mokiausi su juo Klaipėdoje, kartą pasiūlė man nueiti į Vilniaus šventyklą Raugyklos gatvėje. Pabuvau paskaitoj ir atsimenu dievybes, saulė švietė. Kitą sekmadienį vėl atėjom. O dievybės žiūri į mane, šypsosi…  Tada aš sakau joms: „Gerai, dabar aš jau niekur kitur neisiu, vaikščiosiu čia“. Kiekvieną sekmadienį pradėjau eiti į šventyklą. Daviau lyg įžadą. Tą dieną iš namų išmečiau visas dešras, kavas, viskį, kur spintoj buvo likęs. Viską sukrauti vienu metu ir išmesti buvo stiprus ir geras žingsnis. Tai labai mane įkvėpė. Pradėjau viską daryti kitaip nei anksčiau, galima sakyti pradėjau fanatikuoti. Bet esu tikras ir dabar, reikia nebijoti, nedvejoti, varyti savo vagą ir tikrai bus tik geriau.

Artimieji susitaikė lengvai

Kadangi šeimoje buvau jau antras „toks“, nebuvo labai sudėtinga. Visi suprato, kad tėvas mane paveikė. Aš gi sakydavau, kad tai buvo mano pasirinkimas, man buvo irgi įdomu. Situacija dar pagerėjo, kai vedžiau, kai gimė sūnus. Mama lengviau atsiduso. Tėčio pokytį jai priimti buvo sunkiau. Jis buvo žinomas žmogus Marijampolėje, mama priekaištaudavo, kad tėtis bėgioja po miestą su sijonais.

Vilniuje muzikantai pasijuokdavo, pašiepdavo lengvai, bet nebuvo tokių, kurie sakė, kad mes su tavim negrosim, nes tu – Harė Krišna.

Gyvenimas subtilesnis

Negali eiti dvasingumo keliu, jei nesilaikai pagrindinių principų. Šiame kelyje aš tobulėju, augu kasdien. Sužinojau, kad esu siela, ir aš jau patobulėjau. Mano sąmoningumą parodo mano veikla, galiu tai stebėti.  

Svarbiausias momentas, kad savo profesiją, veiklą aš galiu panaudoti tarnystei Dievui. Nes mes iš prigimties tarnaujam: koncerte pagrojau ar vakarėlyje, tarnauju žmonėms. Kiti norams tarnauja, nes tokia žmogiška prigimtis. Šitas kelias man suteikė galimybę visus savo darbus skirti kaip auką Dievui. Mūsų su P. Adomėnu projektas „Inkilai“, „Navadvipa“, darbas su S. Prūsaičiu, viską siūlau Krišnai. Krišnos sąmonė yra įdomi. Jei norėsi matyti Dievą visuose veiksmuose, galėsi jį matyti. Viskas kyla iš Jo. Net ir ta pati poezija. Ji kyla iš to, ką aš patyriau, iš noro perteikti emocijas. Per tą, ką aš darau, galiu viską išsakyti ir taip užsiveda nuostabus procesas.

Gyvenimas dabar kitoks, subtilesnis, labiau galiu pastebėti save, kitus, labiau sukuosi į save įvairiose situacijose, mažiau ieškau kaltų. Jei nuoširdumo įdedam, šitas procesas privers nuolat eiti į pokytį, geresnį save. Tai tęsis ir turi tęstis toliau. Nes tai ir yra sąmoningas gyvenimas. Vydūnas sakė: „Dievuje mes turime sąmoningėti“.

www.sankirtana.lt

Nuotraukos L. Jančo asm. archyvas

Daugiau
straipsnių