Muzikantas Edgaras Lubys: „Geriausia, ką gali padaryti žmogus – keisti save“

Data

Edgaras Lubys, žinomas Lietuvoje muzikantas ir dainų autorius (37 m.) šiuo metu gyvena Vilniuje. Ką tik naują albumą “Baltas tigras” išleidęs dviejų vaikų tėtis dalinasi savo gyvenimo prasmės paieškomis ir atradimais.

Vaikystėje kilo fundamentalūs klausimai

Aš manau, kad prasmės ieškojau visada. Vaikystėje vaikščiojau į bažnyčią,  būdamas 12 metų iš tarybinės enciklopedijos jau aiškinausi, kas yra Buda, Šyva, Ganeša, induizmo dievybės. Rytų filosofija mane domino,  tuo pačiu lygiagrečiai ėjau į bažnytinį chorą, joje grojau gitara jaunimo giesmes. Tuo metu pradėjo populiarėti jaunimo sambūriai, kuriuose muzikuoja, keliaujama. Tai buvo tarsi geras ir kokybiškas laisvalaikis.

Populiarumas nubloškė į bohemišką pasaulį

Su ankstyvuoju populiarumu (19 m.) atsirado ir bohemiškoji gyvenimo pusė. Visas dvasingumas ir religingumas pasitraukė kažkuriam laikui. Liko muzika, kūryba, gastrolės, koncertai ir bohemiškas laisvalaikis. Alkoholis ir tabakas buvo mano gyvenime iki kokių 24 metų. Lengvi pažaidimai dar liko, bet jutau, kad tai neteisinga. Tas gyvenimo būdas nepatiko. Norėjosi šviesesnio gyvenimo, jutau, kad yra daug įdomiau gyventi blaiviai ir kad tai tiesiogiai siejasi su laimės pojūčiu. Žaidimas su svaigalais vyksta dėl noro pajusti laimę. Gal dar prisideda ir socialinio pritapimo poreikis. Yra etapai gyvenime, kai nori išsiskirti, bet yra ir tokie, kai norisi prisitaikyti.

Sužavėjo draugų virsmai

Būdamas 25 m. norėjau tęsti gyvenimišką kelionę be svaigalų. Daugybė mano kumyrų buvo vegetarai, ir aš norėjau tokiu būti. Tapęs vegetaru, susipažinau su savo žmona, pradėjom kartu eiti tuo keliu vienas kitą palaikydami. Pradėjau stipriai domėtis budizmu, kitomis tradicijomis, dalyvavau keliuose atsiskyrimuose. Knygas lyg saulėgrąžas gliaudžiau keletą metų. Atsirado joga, meditacija. Tada mano artimas draugas Laimonas Jančas (grupė „Inkilai“), su kuriuo seniai grojam, 2019 m. man paskambino ir savo marijampolietišku akcentu pasiūlė: „Ė, sveikas, čia bus Krišnos gimtadienis, gal nori pagroti?“. Ir aš sutikau, kodėl ne.

Tuo metu žinojau, kad jo tėtis praktikuoja vaišnavizmą, tačiau Laimonas to nedarė, „blūdijo“ ir tiek. Ir staiga – netikėtas jo virsmas iš bohemiško į dvasinį gyvenimą. Mane sukrėtė ir sužavėjo, jutau, kad jis tikrai teisingame kelyje. Akivaizdžiai matėsi akyse, kad jo gyvenimas šviesėja, gerėja, jam puikiai sekėsi.

Prieš 10 metų atrastas kelias tęsiasi

Dalyvavau vaišnavų šventėje. Man pasirodė, kad vaišnavizmas yra sentimentalus, per daug džiaugsmingas, norėjau rimties, gilaus ir stipraus „oooom“. Traukė budizmas, kalnų, Himalajų atsiskyrėlių nuotaika, olos, mistika. Vaišnavai gatvėj atrode labai sentimentalūs, bet tuo pačiu, pažinodamas juos iš arčiau, supratau, kad jie turi kažką kitą, ko neturi niekas kitas. Mačiau stiprius asmenybių pokyčius, kaip šita praktika veikia žmones, kaip stulbinamai jie šviesėja, keičiasi, gyvenimas tampa gražus.

Bet mane gąsdino, kad jie atitolę nuo realybės, išskridę kažkokie. Užėjau kartą į šventyklą, – lyg į bičių avilį. Tačiau vėliau mintimis grįždavau prie jausmo, kad reiktų pasigilinti į šią filosofiją. Perklausiau keletą psichologo Donato Janickio paskaitų ir tada aplankė „AHA!” momentas. Ant budistinių maldos karolių pabandžiau kartoti Maha mantrą ir supratau, kad tai labai stipri praktika. Pradėjęs prieš 10 metų vis dar einu gilyn ir niekada nežinau, kas gali būti toliau.

Dvasingumas – visa ko pagrindas

Lakštingalos niekas neklausia, kodėl ji čiulba. Aš jaučiu poreikį dvasingumui, mane visada tai domino. Dvasingumas yra slaptingas reikalas, bet tuo pačiu tai yra mano pagrindas. Visi kiti dalykai yra statomi ant šito pagrindo. Kad ir kas bebūtų gyvenime, juntu, kad sugebu išlaikyti pagrindą po kojomis. Tai esminis dalykas. Nes dažnai gyvenimas nutinka visokių dalykų: pavargsti, netenki, jautiesi pažemintas, įskaudintas, negali normaliai išsimiegoti, pavalgyti, uždirbti pinigų. Jei nėra tvirto pagrindo po kojomis, griūna gyvenimas.

Vegetariškas maistas – tas, kurio visada ieškojau

Man buvo 8 m., kai pas mano močiutę atsirado knyga Vegetariniai valgiai. Pamenu, kad nustebau, koks keistas autoriaus vardas ir pavardė „Harė Krišna“. Kai pirmą kartą paragavau vaišnaviško maisto, supratau, kad tai yra maistas, kurio aš visada ieškojau. Tai visiškai kitoks supratimas apie maistą, knygoje apie tai išsamiai aprašyta. Vaikystėje negalėjau pakęsti svogūnų ir česnakų, o man juos kišdavo. Tai vaikystės trauma, kurią prisimenu iki šiol.

Vaišnavai – išsilavinę žmonės

Pradėjus domėtis vaišnavizmu, man norėjosi susipažinti su filosofija, bendruomenės tikslais, kaip bendruomenė save prezentuoja sociume ir ką ji gali duoti žmonėms. Knyga „Savęs pažinimo mokslas“ suteikė aiškumą, joje išsamiai aprašyta judėjimo misija, užduotys, filosofija. Tai puikiai vaišnavizmą reprezentuojanti knyga, kurioje paprastam žmogui suprantama kalba paaiškinama spalvinga vaišnavizmo kultūra. Mano žmonai visa vedinė literatūra būdavo labai neaiški: daug vardų, vietovardžių, išsireiškimų, kuriuos nesusidūrusiems  žmonėms sunku suprasti. Šita knyga tiks smalsaujantiems, ji suteikia supratimą, kad vaišnavai – tai adekvatūs, svarbias pareigas užimantys žmonės, išsilavinę ir draugiški žmonės.

Artimieji ant rankų nenešioja

Tai kelionė, niekas ant rankų nenešioja. Mes su žmona vienas kitą palaikom. O visiems kitiems labiausiai kliūva maisto kultūra, filosofinis pagrindas, požiūris į gyvenimą, vertybiniai pamatai. Nes jie skiriasi. Matau grožį tame, kad gali skirtis. Kiekvienam užtenka vietos po saule, aš nereaguoju į tai. Esu susitelkęs į savo vertybes, nes keisdamasis aš darau didelį darbą pasauliui. Jei nekeiti savęs, bet kitiems aiškini, kaip reikia gyventi, tai  nepatrauklu ir nepriimtina. Geriausia, ką gali padaryti dvasingumo keliu einantis žmogus, tai pats save keisti. O kiti žmonės turi teisę būti tokiais, kokie jie yra.

www.sankirtana.lt

Nuotraukos: Almantas Mickus, E. Lubio asm. archyvas

Daugiau
straipsnių